Daiskardas :: stalo žaidimų klubas
Žaidimai => Stalo RPG => GURPS => Temą pradėjo: Hornis Lapkritis 30, 2010, 22:09
-
Didelio namo kieme ant pakylos sėdėjo pagyvenęs, tačiau prabangiai apsirengęs dvariškis ir liūdnai žvelgė į negausų samdinių būrį, susirinkusį jo kieme. Du, rodos, šarvuoti sargybiniai su apsiaustais, siuvinėtais raudonais žaibais, stovėjo tarp hercogo ir samdinių. Kieme stovėjo odiniais juodais rūbais vilkintis asmuo, veidą slepiantis po gobtuvu, lengvais odiniais šarvais nuo galvos iki kojų vilkintis nykštukas, abejingai parimęs ant skydo, aukštas stambus vyras, vilkintis grandininiais šarvais ir neaiškios kilmės, tačiau nevietinis vyras.
- Taigi, kaip supratau, jūs visi atėjote tam, kad uždirbtumėt. Gerai uždirbtumėt, ar ne? - hercogo balsas buvo netikėtai garsus. - Užduotis yra paprasta. Jūs palydėsite mano reikalų tvarkytoją iki protėvių apleistos pilies ir saugiai parlydėsite atgalios. Pilis seniai apleista, tačiau joje gali būti įsikūrę banditai ar vietiniai. Be to, ir kelionė gali būti pavojinga. Iš karto užbėgsiu už akių sakydamas, tačiau jokiu būdu nekaltindamas: skrynioje tik seni mano šeimos herbai ir dokumentai, reikalingi mano metraščiui, todėl būtų malonu, jeigu mano patikėtinis grįžtų gyvas ir su neišgrobstyta skrynia. O grįžus jūsų lauks neprastas užmokestis. Kiekvienas gausite po 3000 dinarų. Jei mirsite užduoties metu - jūsų laidotuvėmis pasirūpins lengva žemelė ir karo dievas, kaip ir pridera pasirūpinti kritusiais kariais. Taigi, ar pasirengę iškeliauti tuojau pat?
- Pasirengęs, - tvirtai pareiškė aukštas stambuolis, atmesdamas apsiaustą ir uždėdamas ranką ant kalavijo rankenos.
[offtopic: panašiai vyks ir žaidimas: aš nupasakoju kas vyksta, jūs parašot konkrečiai ir aiškiai ką darote. Geriausia turbūt rašyti, ne pirmuoju asmeniu (tipo aš nugėbau), o už savo veikėją: petras griebė kardą ir užsimojo. Taip turėtų būti daug paprasčiau skaityti viską. Jei iškyla kokių klausimų - rašote man į PM. Jums aprašius savo veiksmus - aš išridenu ką reikia ir parašau apibendrinamąjį postą. Floodą ir kitką - trinsiu. Jam pakursiu atskirą temą. Taigi, bandom :drinks: ]
-
Vyras su gobtuvu, pazvelge i savu busimus kompanjonus ir kreivai syptelejo. Nusukes zvilgsni nuo ju, pakele akis i hercoga kuris tapo laikinu jo darbdaviu. Vyras su gobtuvu linktelejo, taip pareiksdamas sutikima vykti.
-
Ne vietinis vyras idemiai stebejo hercoga ir paguvejo isgirdes suma. Slapcia tyrinedamas kompanijonus ryztingai linktelejo galva.
-
-As, kaip ir niekuo pres... tik pirma noreciau pamatyti pinigus, o antra noreciau gauti avansa. Kaip, nekaip ne viena kara atgyvenau ir zinau, kad ne viskas kas atruoda gerai pradziuoje, taip veliau ir buna.
Tare dwarfas patikrines, ar kirvis gerai pritvirtintas prie dirzo.
-
Herzogas šyptelėjo ir tarė:
- Žinoma, jūsų rūpestį galima suprasti, jūs juk iš to pragyvenate.
Jis mostelėjo ranka ir priėjusiam tarnui kažką sušnibždėjo į ausį. Šis nuėjo į namą ir netrukus grįžo su skrynute. Atsistojęs taip, kad visi matytų, ją atidarė. Sužibo auksiniai dinarai.
- Kai grįšite iš žygio, kiekvienas iš jūsų gaus po tokią skrynutę. Apgaudinėti prasmės man nėra. Mano reputacija kalba pati už save. O jūs samdiniai, esate man nežinomi, todėl manau, kad apsieisime be avanso. Aš moku už atliktą darbą, o ne už pažadus apie atlikimą. Tikiuosi, kad supratome vieni kitus. Nesinorėtų laukti kol vėl susirinks dar vienas samdinių būrys, bet jei jūsų kas nors netenkina - vartai iš mano kiemo tenai. - Jis mostelėjo ranka. - Niekas nebus verčiamas. Taigi, kai išsiaiškinome, ar jau galite judėti į kelią?
Iš namo išėjo tvarkingai apsirengęs kokių 45 metų vyras, vilkintis dvarininko drabužiais su raudonais žaibais krūtinės plote. Nešėsi odinį krepšį, permestą per petį. Kartu su juo išėjo ir kelionės drabužiais vilkintis hercogo kareivis.
- Taigi, nykštuk, arba būrys išvyksta be tavęs, arba tu prisijungi prie mūsų gurguolės? Klausiu papildomai, nes likę samdiniai sutiko prisijungti prie žygio. Tai kaip? - Hercogas palink į priekį, žiūrėdamas į akis nykštukui.
-
*"As tai sakau kai ahujencikas su statusu piso kalba apie savo statusa"*
- Kai mes grisime? O jeigu vienas is musu negriz? Bet darba jis vistiek atlikinejo. Labai negraziai gaunasi, jusu didziareputaskumas. Ir dar mane kamoja vienas klausymas? O ka daryti su provizja? Mano gyvenime zmones kurie uzsimindavo apie savo statusa, arba reputacija budavo duosnesni. Ir apskritai is kur mums zinoti, kad jusu reputacija tokia ir isliks kai mes grisime, arba atkreipkite demesi negrisime. Ir ant galo pridesiu, kad neesu as paprastas samdinis, mano reputacija zinoma taip pat labai gerai. Ir nekada as nepatikesiu, kad zmogus su tokia reputacija samdis belekokia bruda nuo kelio. Pastebekit as nekeliu sau kaina, as prasau garantijos ir lengvesnio zygio. Ka reisktu, kad darbas bus atliktas greitai ir be kliuciu, kas yra naudinga ir jums ir mums.
labai ramiai tare dwarfas, ziuredamas seimininkui tiesiai i akis.
-
Neaiškios kilmės jaunuolis prieeina prie žmogaus su gobtuvu, atsikrenkščia ir pasiteirauja: „Gal turite pavaišinti bandelę su aguonomis? Kažko praalkau.“
-
Hercogas atsilošė krėsle ir sunkiai atsiduso.
- Nykštuk, nežinau kodėl aš su tavimi leidžiuosi į kalbas. Aš duodu darbą, nori imk, nenori - vartai tenai. Kalbi apie reputaciją? Paklausk mieste garbės ordinų sąrašo ir rasi mano giminės herbą beveik pačiame sąrašo viršuje. O apie tave ne tik, kad negirdėjau, bet turbūt ir šitas miestas nieko nepasakys. Todėl aš turiu pilną teisę mokėti savo samdiniams po darbo, o ne prieš jį. O jei kas mirs užduoties metu - aš pasikartosiu - tam karo dievo karalystė ir akmuo ant kapo. Jei samdinys žuvo darbo metu, turbūt jis ir nebuvo vertas tų pinigų, kuriuos moku. Tai kodėl aš jam turiu mokėti iš anksto? Nykštuk, tu ką tik pats save išvadinai brudu nuo kelio, bet aš nesutinku. Puikiai matau, kad nesate prasigėrę chuliganėliai, be to - nesiunčiu jūsų užmušti tamsiojo mago.
Kelionės išlaidomis pasirūpinsiu aš. Aš labiausiai esu suinteresuotas, kad žygis pasisektų. Taigi, nykštuk - lieki ir keliaji, ar pasitrauki? Tu gaišini mūsų visų brangų laiką.
-
- Likti, as liksiu. Tik nesuprantu, kada as isvadinau save brudu. Bet jei gu jusu ausys taip isgirdo, muset taip ir yra. O nezinote jus apie man, nes siek tiek jaunas dar esate, ir neprisiminate didziojo karo laiku. O karo dievas tada budavo ypac populiarus. Bet, mane duomina jusu pinigai o neismintis, tai gi as esiu. Labai aciu, kad sugalvojate pasirupinti musu provizija, tai buvo tikrai, labai gera JUSU mintis.
Dwarfas garbingai pasilenke, o paskui dar pridure.
- Ir as butinai, nuseisiu paziureti jusu garbingo SEIMOS gerbo ant garbes lentos pirmose eiliuose. Gal mes vienas apie kita niekuo ir nezinome, del tuo kad garbe suvokiame skirtingai.
Dar garbingiau pasilenkdamas tare dwarfas.
-Tai gi iki susitikimo jaunas Lordas. ( cia jei jau vat daba taip ir keliaujame)
Pasake dwarfas ir pradejo eskoti kur yra kraunami maisai su provizija.
*Viskas kas yra sakoma, sakau labai garbingai*
-
- Labai gerai. Tokiu atveju, leiskitės į kelią...
[Taigi, šiuo metu, jūsų gurguolė, sudaryta iš šešių žmonių (arba penkių žmonių ir nykštuko) keliauja iki tikslo. Keliaujat pėstute arba pasikeisdami vežime, hercogo pasiuntinys važiuoja vežimu, kuriame maistas, palapinės ir kiti reikalingi daiktai. Pasiuntinio apsauginis joja raitas ant arklio]
[Kelionė trunka penkias dienas į vieną pusę. Jei kas nors nori atlikti tam tikrus veiksmus kelionės metu - rašykite į pm (Specialiai tam duosiu kažkiek laiko). Jei pasitaikys koks encounteris - parašysiu. Kol kas laukite mano posto apie atvykimą į vietą]
-
Dwarfas, uzsoka ant vezimo.
- Sveki, mano vardas Dvarinas. Tai gi, kas yra jusu loradas? Na idomiau kas jis buvo anksciau? Ir seip idomu, ar tos heraldikos tikrai vertos 3000 ant galvos? Zinot, labai keista, kad lordas kuris turi daug savo vyru siuncia NEZINOMUS samdinius paimti savo heraldiku, na turmpaiu tarius apskritai samdo kazka.
*O seip, bandau bendrauti su kitais party memboriais, seip jei bendrauja*
-
- Na, - lėtai prabyla pasiuntinys, - jei manai, kad hercogas tau moka per daug - aš jam grįžus pasakysiu - galėsi gauti mažiau užmokesčio.
Taip taręs jis nusikvatoja iš širdies.
- O heraldikos yra svarbios mūsų klanui - dabar šalyje tokia sudėtinga politinė situacija, kad kilmės įrodymai dar niekam nepamaišė. Žinoma, aš nesakau, kad kyla abejonių dėl mūsų hercogo kilmės. Abejonės kyla dėl giminės medžio atkūrimo. Nežinau, Dvarinai, ką tu įsivaizduoji, bet hercogas neturi kariaunos ir iš kur tu ištraukei, kad jis valdo armiją - nežinau. Hercogas užsiima prekyba su tolimosiomis šalimis, todėl nusamdyti samdinius buvo labai gera mintis, manau. O dėl nežinomų samdinių - dėl to siunčia mane ir Henriką, be to - kokia nauda samdiniui iš krūvos nereikalingų popierių?
Aukštas stambus karys su apsiaustu, ėjęs šalia mąsliai nusišypsojo ir tarė:
- Esu Edvinas. Nykštuk, ar tau taip svarbu, kodėl moka tokią sumą ir ne kitokią? Pinigų kiekis tik rodo, kad kelionė gali būti pavojingesnė, nei pasisėdėjimas bare. Iš kitos pusės - darbas yra darbas, o apie hercogą teko girdėti. Jis ruošiasi įsitrinti į karališkąjį šeimos ratą, ne?
Pasiuntinys nužvelgė karį ir tarė:
- Nemanau, kad su jumis turėčiau aptarinėti hercogo reikalus, bet tarkim, tu teisus. Tuo gal ir užbaikim šią temą, gerai?
Aukštasis Edvinas supratingai palingavo galvą ir sparčiu žingsniu nuėjo pirmyn.
[Na, jei taranas neiškentė, galit pasišnekėti, jei ką domina. Jei norit atlikti kokius kitokius veiksmus, kreipkitės į mane tiesiai. Jei ne - rytoj baigsim kelionės etapą].
-
Neaiškios kilmės jaunuolis klausęsis pokalbio prisigretina prie dwarfo.
-Garbusis Dvarinai, mano vardas Habib Al`Mahir. Teko daug matyti, ir šilto, ir šalto, todėl per daug nesigilinu į hercogo reikalus. Laikui atėjus, jeigu reiks, viską sužinosime. Juk visas gyvenimas - tai vienas nuotykis, o aš einu kur akys mato. Dabar šiek tiek žinai apie mane. Būtų įdomu sužinoti apie tave. Su dwarfais neteko susidurti, nors ir girdėjau apie Jus visokių legendų. Papasakok apie save. Kas tave privertė imtis šios užduoties? Buvai minėjęs kažkokį didįjį karą. Kada jis vyko?
-
Vyras su gobtuvu prisiartines prie vezimo kuriame sedi zemiausias bendrazygis, pazvelgia i salia einanti stambu vyra, siek tiek stipriau atsispyres nuo zemes atsiranda ant vezimo ir patogiai isitaises bei atmetes apsiausta, pro kurio sona pasimato kalavijo rankena su oda musta rankena, atsiseda salia nykstuko.
- As Gurthas, sypteledamas taria nykstukui - rodos taip likimas suvede, kad teks buti kompanjonais sioje kelioneje....idomi kompanija susirinko idomi...siaip tamsta Dvarinai, man nelabai idomu nei lordo heraldikos nei kas jis per vienas, taciau geriau tegul tesia tai ka pazadejes. O dabar mazasis Nogoth , siulau megautis ramia keliones pradzia ir idemiau stebeti hercogo parankini....tpfu (riebiai nusispjauna ant zemes)...nepatinka jis man.
Patogindamasis vezime zmogus su gobtuvu baige pokalbi ir vaziuodamas vezimu stebejo aplinka, nepraleisdamas progos zvilgtelti i hercogo parankini, kuriam toli grazu nejaute arturmo jausmo - kazkoks jis itartinas, ar tik jis nebus... - galvojo Gurthas - pagyvensim pamatysim...
-
-Kaip ir sakiau, mano vardas Dvarinas, Dvarinas Drakombarzdis. Kiles as Vingiuoto Kalno, nors beveik visa gyvenyma, iki isijimo i pavirsiu ilgam, as praleidau Dwarfu sostineje. Kur dirbau sau kol neprasidejo karas.... Jo jaunuoli buvo karas. Bet dabar as siek tiek pavargau, tai eisiu miegoti, apie kara papasakosiu kita karta. Bet mes dwarfai paruodem jem, istikro kiti galvoja, kad dwarfai atlaike visa antpalio mase. Dwarfas pagluoste barzda ir uzsnudo vezime.
*nu ka? A labai daug nuveiksite?*
-
Kelionė praėjo lengvai ir įprastai, samdiniai kiek pasišnekėjo tarpusavyje, hercogo pasiuntinys per daug nesileido į kalbas, o jo sargybinis nė karto nepravėrė burnos. Penktąją dieną vežimas sustojo kelio išsišakojime netoli miško ir pasiuntinys išsitraukęs žemėlapį, kažką burbėdamas po nosimi kurį laiką vedžiojo pirštu po lapą, kartais pakeldamas akis į saulę. Netrukus vežimas pajudėjo ir įvažiavę į gūdžią girią, kurį laiką judėjo išmintu keliu, tačiau vienoje laukymėlėje pasuko į dešinę ir sustojo.
- Na ką gi. Atvykom, - tarė pasiuntinys ir nušokęs nuo vežimo pririšo arklius prie medžio.
- Atvykome kur? - paklausė didysis samdinys Edvinas.
- Į vietą. Toliau eisime pėsti, - tarstelėjo pasiuntinys, mosteldamas į laukymės galą. Už jos, kažkur tarp medžių galima buvo įžiūrėti tamsius medinės pilies kuorus.
Hercogo kareivis nusėdo nuo arklio, pririšo jį ir pasitaisė kalaviją prie diržo.
- Henrikai, liksi saugoti vežimo, - tarė pasiuntinys jam. Kareivis supratingai linktelėjo galva.
-
Dvarinas, islipo is vezimo surenka savo daiktus....
-
Pasiuntinys apžvelgė visus:
- Ką, gi, keliaujam, - tarė.
Kai kompanija prasibrovė pro krūmus, išvydo siaurą vingiuotą takelį, vedantį tarp pelkės pilies link. Medinės sienos atrodė susmegusios, apipuvusios, tačiau ganėtinai tvirtos, jei tiek laiko išlaikė sargybos bokštelius, iš kurių anksčiau matėsi vis apylinkė, tačiau dabar jie atrodė tušti. Vartai buvo uždaryti ir apskritai - pilis atrodė seniai apleista.
- Em, gal dabar ne laikas klausti, bet norėčiau pasidomėti, - kažkodėl pusbalsiu tarė aukštasis Edvinas, - ar pilis yra negyvenama? Ne, aš suprantu, kad atrodo, kad joje niekas negyvena, bet vis dėl to...
- Nežinau, - suniurzgė pasiuntinys, - bet pats laikas būtų tai sužinoti, ar ne? Na ką, samdiniais, manau laikas atidirbti savo duoną. Pirmyn, ne?
-
Habib Al`Mahir apžiurinėdamas pilies sieną žengė prie vartelių, sugriebė rankeną ir iš visų pusių papurto mėgindamas praverti.
-
-Nu broliciai ciupkit karziukus,- nusisypsodamas tare dvarfas nusikabindamas skyda nuo peciu.
Veliau ramei priejo prie vartu ir pabande jas pastumti savo kirviu.
-
Gurthas atmete apsiausto sona, is po kurio pasimate kardo prisegto prie dirzo rankena. Issitraukes ginkla, pasekdamas nykstuko pavyzdziu, Gurthas apsizvalge aplink siekdamas isvengti pasalos.
- Habibai, kaip tau ten sekasi su ta rankena ir vartais? Turiu negera nuojauta apie sia vieta, jei kam idomu, ir apie anuos du - pasnairuodamas i hercogo pakalikus, tare Gurthas.
-
Dairdydamasis aplink, Gurthas pastebejo kaip prie pilies esancios pelkes pavirsius pradejo kilnotis.
- Eee, Habibai ir tu mazas, ziurekit kas ten vyksta...sakiau, kad cia kazkas ne taip. Bukit atidus! Habibai, tu is musu didziausias, palik tas duris kol kas ramybeje, paziurek kas ten vyksta mes prizvelgsim tave.
-
Habib drasiai pažvelgė į Girthą ir kreivai šypsodamasis ieško ant žemės akmens, kad patogiai liptų prie delno.
-
-Ka mazas? Kas mazas..... Cia as? Ot atsirado man gigantai. Paliginti jumis su milzinais.... jus esate niekas, o ir tie mane nevadino mazu. Zopliu rase galvojanti, kad yra pati pati....,- visai nepiktai istare dvarfas, nes visa savo demesi sutelke ties besikelnuojancia pelkes pavirsiu, - bet mes dar grisime prie to klausymo.
Dvarinas stipriau suspaude savo kirvi ir besidengiant skydu norejo uzimti pozicija salia Habibo, bet vietoj tuo priejo prie duru.
- Reikia pagalvoti apie atsitraukimo kelia, jeigu aisku bus nuo ko trauktis, nes jus zmones sugalvojate arba sudarote sau problemas patys- tare dvarfas ir smoge i durys,- ir seip vistiek mums ten reikia.
- Ir apskritai padek ta akmini, jaunuoli. Ar tau patiktu, jeigu kas nors ateitu pas tave ir dar metitu i tave akmenis. Sakau zmones suranda problemas net ten kur ju niekas nepamete.
-
-Gerbiamas Dvarinai nesikarsciuokite, o uzsiimkite einamais reikalais, rases klausimas anaiptol neaktualus duotuoju laiku - tare Gurthas stebedamas pulsuojancia pelkes ketera ir viena akimi matydamas kaip Habibas inirtingai iesko uolos gabalo, kaip jis pats pavadintu - akmens, telpancio i jo didele plastaka.
-O ka daro musu "nuostabieji" karzygeliai - stengdamasis pamatyti tuodu ir nepaleisdamas is akiracio keteros, pusiau retoriskai paklause Gurthas ir pats sau atsake - aisku kaip diena, "mediniu zvilgsniu" savininkai paziures kas per teatras cia ivyks ir paskiau paplos katuciu ant musu kapo.
Dvarinai, kaip ten su tom durim? - suktelejo zmogus su gobtuvu, keliauninku jau pazystamas kaip Gurthas.
-
Kol Habib Al`Mahir intensyviai ieškojo akmens, kuris liptų į delną, Gurthas, stovėjęs toliau pastebėjo kaip iš pelkės tįstelėjo keturi čiuptuvai ir trenkėsi į dwarfą, kuris tuo metu postringaudamas apie rasinius skirtumus savo kirvį įsmeigė į pilies vartus. Smūgis buvo stiprus, tačiau nykštukas išsilaikė ant kojų.
[Atkreipkite dėmesį, kad prie pilies vartų stovi tik nykštukas ir rytietis. Nei žmogus su gobtuvu, nei pasiuntinys su aukštu stambiu vyru nedeklaravo, kad priėjo prie pilies. Sėkmės :friends:
Kovos eiga dabar bus tokia: Rytietis, Gurtas, aukštasis Edvinas, nykštukas, pasiuntinys, čiuptuvai. Prašau laikytis tvarkos ir savo postą palikti tik po to, kai paėjo esantis eilėje prieš jus]
[Aikštelė prie vartų yra visai nedidelė. Kokių trijų metrų pločio ir ilgio. Nuo jos link miško veda siauras (gali šalia eiti du žmonės) keliukas, visur kitur aplinkui tyvuliuoja pelkė]
-
Neaiškios kilmės vyrukas drąsiai išpučia krūtinę, akys keistai sužiba, veidas patamsėja ir viena ranka stveria skydą, o kita įgudusiais pirštais suspaudžia nedidelį keistos formos ginklą.
-
Gurthas pamates kaip islinde ciuptuvai smoge nykstukui syptelejo, atsisuko i Habiba ir pamates, jo persikreipusi veida ir is orbitu krentancias akis pagalvojo "Mm nu jo, tas idomi asmenybe, paziuresim ka sugeba".
- O jus du mediniai, kad stovit kaip ikalti? - paklause Gurthas hercogo pakaliku, taciau veikiau suprates, kad is ju negaus atsakymo numojo ranka ir tvirciau rankose suspaude laikyta odine kardo rankena, kardo kurio asmenys spenge nuo itampos ir buvo pasiruosusios kraujo aukai.
-
Aukštasis Edvinas pažvelgė į Gurtą ir mostelėjo ranka:
- Nežadi padėti? - ir nieko nelaukęs greitai, tačiau atsargiai nuskubėjo pelkės keliuku link prie vartų įkalintų bendražygių.
Hercogo pasiuntinys pažvelgė į Gurtą ir tarė:
- Na, aš tai nesiruošiu niekur trauktis iš čia, kol kelias nebus saugus..
-
-Ah tu trolio isange,- sureke dwarfas traukdamas kirvis (nebent as turiu dar viena kirvi, tada is ten kur jis materilizavosi). Dwarfas is visu jegu smogia per jam smogusi ciuptuva (niekas neparase, kad ciuptuvas atsitrauke),- sia tau nudziuves falase.
-
Nykštuko kirvis perskrodžia čiuptuvą, aplink taškydamas kraują ir išskyras. Nukirstas galas konvulsiškai raitosi ant žemės, o ilgesnioji dalis panyra atgal į pelkę.
Kitas čiuptuvas neria link rytiečio, apsiveja apie jo kojas, tačiau pargriauti nepavyksta. Likę du čiuptuvai puola nykštuko link, apsiveja apie jį ir nepaisydami jo bandymo išsisukti ar pasipriešinti, pargriauna žemyn.
[Abiejų žaidėjų rankos yra laisvos ir suteikia galimybę naudotis ginklais]
[PASIKARTOSIU:
Kovos eiga dabar bus tokia: Rytietis, Gurtas, aukštasis Edvinas, nykštukas, pasiuntinys, čiuptuvai. Prašau laikytis tvarkos ir savo postą palikti tik po to, kai paėjo esantis eilėje prieš jus]
-
Krizendamas iš kutuliukų Habib sviedžia blizgantį šurikeną į čiuptuvėlį, kuris laiko dwarfą.
-
Gurthas nuzvelge pagalbini, surauke antakius, tada apsisukes ant kulno atsigreze i "nuostabu krastovaizdi" kuriame vaizda puose ciuptuvu supancioti nykstukas ir Habibas bei link ju begantis vienas is hercogo "draugeliu"...
Gurthas pasitaise rankoje linksmai gulanti karda ir spartesniu zingsniu patrauke link bekovojancios kompanijos, pasiruosdamas smogti....
-
Habibo sviestas šurikenas įsmigo į vieną iš nykštuką tempiančių čiuptuvų prie pat jo kojos. Čiuptuvas brygstelėjo gleivių čiurkšlę ir nuvingiavo atgal į pelkę.
Tuo tarpu prie vartų atbėgęs Edvinas rankomis čiupo Habibą veržiantį čiuptuvą ir perplėšė jį į dvi dalis nuo galvos iki kojų apsitaškydamas čiuptuvo gleivėmis.
-
-Ha, nori pasivaliuoti, nu gerai,- sureke dwarfas, kirsdamas kirviu per likusi ji laikyti ciuptuva.
-
Nykštukas kirviu perskrodė čiuptuvą išilgai, ir kol jo liekanos krito ant žemės, spėjo perkirsti jas dar pora kartų.
Pasiuntinys pamažu pajudėjo nuo kranto pelkės keliuku, stengdamasis pasivyti Gurtą, tačiau jo koja paslydo ir jis iki pusės įsmigo į pelkę.
-
Habib akimirksniu įvertinęs situaciją stverdamas kalavijo rankeną šoka prie pasiuntinio dar netyčia petimi užkabindamas vyriškį su gobtuvu.
-
Pribėgęs prie pasiuntinio Habibas iš visų jėgų pradėjo traukti pasiuntinį iš pelkės, bet be regimų rezultatų.
-
Pasuokes ant koju ir uzmetes skyda uz nugaros Dvarvinas nubego padeti traukti skestati kompanjona, vis dar laikydamas kirvi rankoje (traukia viena ranka) ir dairydamasis i ta vieta is kur pasiruode ciuptuvai.
-
Pasiuntinio ištraukti nepavyko net prisidėjus nykštukui.
- Po velniais, - pusbalsiu riktelėjo pasiuntinys, - kiek reikia samdinių, kad ištrauktų vieną vyrą iš pelkės? Būtų juokinga, jei nebūtų baisu.
-
-Vyrai, kovojo su ciuptuvais, taigi reikia perfrazuoti klausyma - kiek reikia vyru, kad istraukti viena pasiuntinuka,- nusizvenge dwarfas,- ar tik nereikes pasiaukoti vardan lordo?. Edvinai gal tu padesi? Tik ziek neperplesk ji pusiau, jis gan tvirtai iklimpo.
-
Kam jus vargstat su tuo nelaimeliu? Tegu skesta pelkeje, vienu daugiau vienu maziau, maisto maziau reikes, o ir siaip bala nemate - nusispjove Gurthas.
Bus pietus isbadejusiam "Draugui" kuris cia savo ciuptuvais sklaidesi - tese toliau - Habibai, Bertho! Heniach Nin! - baige trumpa kalba Gurthas kreivai sypsodamasis ir ramiai stovedamas.
-
Iki tol tupėjęs Edvinas atsistojo ir atsisuko į bendražygius. Jo veidas ir rankos atrodė lyg išėstos rūgšties, o akys išsiplėtusios iš siaubo bukai spoksojo į sužalotas rankas.
-
Dvarvinas ikiso kirvi uz dirzo.
-Ei, prie vezimo, greiciau tempk cia bintus, susuko dwarfas is visu jegu.
-Na o daba pabandom, kartu is vieno, Habibai? Vienas, du, trys....
-
Habibas be žodžių atsistoja greta dwarfo traukti kartu pasiuntinį. Gurtho paprašo išlikti budriu ir stebėti aplinką.
-
Sukibę dviese šiaip ne taip ištraukia pasiuntinį, kuris kažką sumurmėjęs, atsistoja ir nueina prie Edvino. Iš miško išlindęs hercogo sargybinis be žodžių paduoda tvarsčius ir tyliai grįžta atgal į budėjimo postą. Tik prieš dingdamas tarp krūmų jis beviltiškai papurto galvą.
- Jam šokas, - atsisukęs rikteli pasiuntinys, - žaizdos nekraujuoja ir rodos išgyvens. Nebent tarp jūsų yra kas nors geriau išmanantis mediciną.
-
Habib taria, kad medicinos tikrai neišmano ir šoka ant tvoros.
-
-Ne, medicinos neismanau ir as. As ismanau tik kaip davesti iki to, kad ja reiketu ismanyti,- pamerke viena aki Dvarvinas,- pagaliau atidarik tuos vartus Habibai, kol as nesukapojau juos ant malku.
-
Medicina man taip pat nepazystama - taria Gurthas, paziuri kur link patrauke Habibas ir paskui ji soka ant tvoros - apziuresim kas ten kitoj puse, o gal pavyks atverti tuos prakeiktus vartus. Dvarinai buk pasiruoses galimiems siurprizams ir prizvelk sia vartu puse, mes pameginsim pratesti sia kelione, kol visi nenugaisom sioje pelkeje - taip tares Gurtas nuseke Habiba ant tvoros.
-
Habib vikriai atsispyręs nuo žemės liuoktelėjo ant tvoros ir prisitraukęs užlipo ant jos [Šiuo metu Habibas žiūri į pilies kiemą]. Gurthas, sekdamas jo pavyzdžiu taip pat pabandė užšokti ant aukštos rąstų tvoros, tačiau jam nepavyko. Maža to - krisdamas paslydo purve ir išsitiesė ant žemės.
-
Metęs žvilgsnį į atsivėrusį vaizdą Habib paniuro ir akimirkai susimastė. Paskui persiverčia per sieną ir dingsta.
-
Po kurio laiko prie vartų pasigirsta krebždesys, keli nesuprantami keiksmažodžiai, kažkas sunkus nukrenta ant žemės ir vartai prasiveria. Pro juo pasirodo Habibo veidas maloniai kviečiantis užeiti.
Pro vartus veikėjams atsiveria nedidelis pilies kiemas. Priešais stovi nedidukė medinė pilis, kurios vartai uždaryti, vidinėje medinių tvoros sienų pusėje kai kur stovi pakylos sargybiniams. Prie pilies ir prie vartų stovi sargybos bokšteliai. Viduryje kiemo stovi šulinys ir trys mediniai pastatai, kurių paskirties iš pirmo žvilgsnio nustatyti nelabai galima. Niekur nesimato išmėtytų daiktų, viskas atrodytų būtų tvarkinga, jei ne kerpėmis apaugę rąstai suteikiantis gličios drėgmės įspūdį.
-
Isgirdes keiksmazodziu, dwarfas nustojo ziaumoti mesos gabala ir idejo ja atgal sau i kisene. Pasjaudes ant ranku istrauke savo kirvi, pritaise skyda prie rankos ir kai tik vartai atsidare izenge i vidu.
-Nu, kas cia kaip?, sypsodamas tare Dvarvinas, pamates Habibo veida ir suprates, kad pavojo turbut nera. Taciau skydo nenuleido ir kirvio is ranku nepaleido, o ramiai zengia apziureti kiema ir esamus pastatus. (Vaiksto kiemu taip, kad jo kompanjonai ji matyti, jei tai imanoma)
-
Habibas, laukdamas, kol visi praeis pro vartus, susimastęs stebėjo pelkę.
- Draugai, - netikėtai tyliai prabyla, - ar Jums neatrodo keista, kad mus užpuola kažkokia nežinoma rūšis iš pelkės, pilies vartai uždari, bet iš vidaus, nors čia nieko nėra? Ir dar ta drėgmė... Siūlau likti visiems kartu ir atsargiai apsidairyti. Reikia greičiau nešdintis iš čia.
Tai taręs Habibas organizuoja relikvijų paiešką.
-
Gurthas keikdamasis ir plusdamasis ant tvoros ir savo klaikios lyksvaros, kepurnedamasis atsistojo ir nusivale dumbla nuo apsiausto. Pamates, kad atsidare pilies vartai, jis issitrauke karda, pasiruosdamas nenumatytiems netiketumams ir nuseke paskiau kitus pro vartus.
-
Pasiuntinys su aukštuoju Edvinu nuseka iš paskos į kiemą paskui samdinius.
- Užteks čia maltis po kiemą, - riktelėjo pasiuntinys pažvelgęs į nykštuką ir Habibą, atidžiai vaikštinėjančius po kiemą. - Mums reikia į pilį. Na gi, greičiau, kol dar visai nesutemo.
Edvinas jau kiek nusiraminęs, sutvarstytu veidu liūdnai žiūri į besileidžiančią saulę.
[kol kas Saulius ir Taranas pareiškė norą apieškoti kiemą. Jei norite - galite apieškoti ir esančius ūkinius pastatus kieme. Tada rašykite čia, o PM atžaisim, ką ten radot. Tomas su pasiuntiniu ir Edvinu į kiemą įžengia patys paskutiniai ir net jei pareikš norą pasižiūrinėti po ūkinius pastatus pirmenybė yra Taranui ir Sauliui].
-
-Reikia apziureti perimetra, nes gali buti kokiu pasalu, kaip buvo su ciuptuvais,- greztai tare dwarfas, mums moka kad mes grazintume jumis gyva, o nepadarytume viska greitai ir kreivai. Tai gi as uzmesiu kiema ir prisijungsiu prie jusu.
-
Habib šniukštinėja po kiemą, prieina prie pastatų, patikrina duris. Kur tik gali viską žiuri, gal ką skanaus ar vertingo ras.
-
Gurthas matydamas kaip pirmieji izengusieji i kiema pradeda dairytis ir ieskoti, nusprendzia nepraleisti progos taip pat pasniukstineti, ir laikydamas karda rankoje neprarasdamas budrumo apsidairo tikedamasis galimo dar vieno netiketo ispuolio.
-
Samdiniams vaikštinėjant po kiemą ir dairantis, pilies durys su trenksmu atsilapojo ir rėkdami "Arahadar" iš pilies pliūptelėjo gauja nedidelių glontia tamsia oda ir ilgomis nulėpusiomis ausimis padarų gauja. Kai kurie menkai šarvuoti, kiti visiškai be šarvų jie spaudė įvairius, rankų darbo keistus ginklus lyg kuokas, lyg kirvius. Šnypšdami ir klegėdami jie pasileido prie samdinių.
[Kovos eiga dabar bus tokia: Padarai, Habibas, Gurtas, aukštasis Edvinas, nykštukas, pasiuntinys].
[Po kiemą yra išsidėstę: Habibas, nykštukas ir Gurtas. Pasiuntinys ir Edvinas yra prie vartų. Užpuolikai išsisklaido ir išsidėsto taip: Habibą puola dviese - atkreipiu dėmesį, kad Habibas rankose neturi jokio ginklo, jei klystu - pataisykit į pm. Nykštuką puola tryse. Link Gurto bėga 6. Link pasiuntinio su Edvinu - 2. Nykštukas ir Habibas automatiškai privalo kautis, tai yra juos jau pasiekė padarai. Prie Gurto - dar nepribėgo. Enjoy :) ]
-
Neaiškios kilmės jaunuolis nekrūptelėdamas atsistoja į STOIKĘ, geriau žinoma tigro poza. Jo akys patamsėja, veidas nublanksta, bet kūnas spinduliuoja pasitikėjimą, nes nebejaučia įtampos, tik kraujo troškimą.
Padarams priartėjus spiria didesniam į krūtinę, paskui taikliu rankos judesiu į galvą apsvaigina antrąjį :-x
-
Gurthas pamates buri atlekianciu klykianciu padaru, stipriau suspaudzia kardo rankea, nusisypso ir lengvai atsispyres puola link artejanciu atlepausiu.
- Mirtis, tai tik pradzia......
-
Dvarinas, meta kirvi i ta padara, kuris sarvotas bei ginklotas geriausiai, kita pasitinka su skydo briauna, trecia maziausiai ginklota, bei sarvota grebia uz galvos ir dauzo ja (galva) i savo skyda.
//Turiu Combat reflex, tai kirivi metu tada, kai pasbebiu, kad link manes pradeda begti trys, o ne tada kai jie jau pribego. Galva grebiu ir dauzau i skyda su brawlingu//
-
Ir tada į pilies kiemą nusileido godzila, dar kitaip žinoma kaip Kalėdų senelis. Maži goblinai susėdo kartu su herojais aplink laužą ir pradėjo deklamuoti eilėraščius Kalėdų seneliui, kad mainais gautų dovanų kardą + 5 fire damage ar kokį Shield of Pariah. Po to visi truputį išgėrė ir uždainavo kalėdines dainas. Laužas degė iki išnaktų, o virš miško ilgai skambėjo nelabai darnus, tačiau girtas ir džiaugsmingas dainavimas: wramble wramble wramble
[Ryšium su tuo, kad aš truputį išskrendu ir grįšiu sausio 6 d. Laikinai sustabdom foruminį gurps pačioje įdomiausioje vietoje. Galbūt prisijungsiu ir iš Anglijos, bet dabar nieko nepažadu. Gerų švenčių :drinks: ]