Tuštumos protas (Mind of Void)

Pagaliau! Viena mano mėgstamiausių... Tuoj sužinosite kodėl. „Tuštumos protas“ yra nestandartinė kaladė, palyginti su kitomis. Tie, kas žino MtG terminus, ko gero supranta, ką reiškia žodis „mill“. Pažodžiui išvertus tai reiškia „malti“, o žaidime tai reiškia, kad stengiamasi laimėti ne sutaškant gyvybės taškus iki nulio, o ištuštinant priešininko biblioteką (library), kitaip sakant – „sumalant“ bibliotekos kortas į kapines. Taisyklėse nurodyta, kad jei priešininkui reikia traukti kortą iš bibliotekos, o kortų ten nebėra – jis pralaimi žaidimą. Taigi ir ši kaladė pergalę stengiasi pasiekti būtent taip. Nesakau, kad ten nėra padarų, bet testavimai parodė, kad pergalė „užbėgiojant“ padarais sudaro gal 2 procentus visų laimėjimų. Kaip tik toks neįprastas būdas tinka mėlynai spalvai. Kaladė yra pilnai mėlynos spalvos ir tai yra priešpaskutinė monochrominė kaladė.

Kadangi kalba eina apie mėlyną spalvą, koks gi šiai kaladei tiktų erdvėvaikštis? Nekas kitas kaip Džeisas Belerenas. Kaip žinote mėlyna yra iliuzijų, proto manipuliacijų ir kontrolės spalva, o Džeisas kaip tik toks magas ir buvo. Kas liečia minčių skaitymą, proto ir atminties kontrolę, telepatiją ar iliuzijų kūrimą – jam lygių tarp kitų erdvėvaikštų nebuvo ir nėra. Kai jis buria, jo akys ima švytėti skaisčiai melsva spalva ir paprastai, jei gali, Džeisas vengia fizinės kovos. Kai jis teleportuojasi į kitus pasaulius, paskui save palieka sudėtingą mėlynos šviesos raštą.
 
Vaikinas gimė ir užaugo atokiame Vryno pasaulyje. Pasaulis, niekuo labai ne ypatingas, gal nebent tuo, kad jame pilną keistų, gigantiškų žiedo formos statinių. Šie žiedai yra naudojami kaip manos šuliniai, be to per juos teka pasaulio linijų (leylines) energija. Džeiso talentas proto magijai atsiskleidė labai anksti, todėl tėvai jį atidavė mokytis magijos pas mokytoją – sfinksą Alhamaretą. Alhamaretas buvo dviejų kariaujančių Vryno frakcijų arbitras – Amprynų ir Trovianų. Nors tikslesnis apibūdinimas būtų – dvigubas agentas. Kai Džeisas pakankamai daug išmoko – sfinskas siųsdavo jaunuolį į vieną ar kitą frakciją ištraukti informacijos. Prisidengęs tamsa ir iliuzijomis Džeisas nesunkiai įsigaudavo į bet kurią priešo stovyklą ir surinkdavo slaptą informaciją ir karo planus tiesiai iš jų vadų galvų, o tie nieko net neįtardavo. Ir vieną kartą, kai jis raportavo mokytojui ką sužinojęs, jis visai netyčia pamėgino patekti į sfinkso protą. To anksčiau nebuvo daręs ir net nemanė, kad jam pavyks. Tai, ką jis sužinojo apie save, jį tiesiog šokiravo. Pasirodo, jo erdvėvaikštos kibirkštis jau buvo įsižiebusi gerokai anksčiau, o jis net neįtarė. Šio proceso metu jis netgi buvo pasinėręs į erdvę tarp visatų, dar vadinama Akląją Amžinybę (Blind Eternities) – eldrazi gimtinę, bet Alhamaretas jį iš ten ištraukė ir ištrynė atmintį apie šį įvykį. Kad nuslėpti nuo mokytojo faktą, kad žino tiesą, jis pats pradėjo trinti savo atmintį, bet viską fiksuoti popieriuje. Kaip paaiškėjo vėliau, būdamas kariaujančių šalių arbitru, Alhamaretas visai nesistengė užbaigti karo, o priešingai – naudojosi Džeiso suteikta informaciją ir kurstė kariaujančias puses, tuo pačiu susižerdamas gražaus pinigo. Po kiekvieno Džeiso raporto jis ištrindavo jo atmintį. Džeisas ilgai kentė šią aferą, kol vieną dieną pratrūko – įsiveržė į sfinkso protą su visa jėga ir susikaupusiu įtūžiu, taip visiškai sunaikindamas mokytojo protą, o proceso metu netekdamas ir dalies savo atminties. Sfinkso mirties priežastis gavosi netgi dalinai komiška – jis užmiršo, kaip reikia kvėpuoti. Kaip pašalinis kovos efektas suveikė tai, kad Džeisas netyčia teleportavosi ir atsidūrė Ravnikos pasaulio gatvėse.
 
Kas nežino, Ravnika – specifinis pasaulis, visas sudarytas iš neapsakomo didumo miesto. Ir čia verda miesto gyvenimas. Nenuostabu, kad Džeisas čia greit pritapo. Jis užsidirbdavo pinigų šantažuodamas turtingus gyventojus, nes sugebėdavo įlįsti į jų protus ir perskaityti jų paslaptis. O šie dosniai mokėdavo, kad tik šios paslaptys nepasklistų. Džeisas greit pakilo iki elitinių sluoksnių ir prabangaus gyvenimo, kol kartą jo neužpuolė kažkoks padaras. Magas netruko išsiaiškinti, kad padaras priklauso taip vadinamam Beribiui Konsorciumui (Infinite Consortium) - organizacijai, kuriai vadovavo Tezertas (irgi erdvėvaikšta, jam skirta atskira kaladė). Tezeretas pasakė, kad užpuolimas buvo tarsi savotiškas kvietimas prisijungti prie organizacijos veiklos. Kiek padvejojęs Džeisas sutiko. Metams bėgant, jis ėmė matyti tikrąjį organizacijos veidą ir jo nešvarius reikalus. Tai ypač paaštrėjo po to, kai dėl tam tikrų aplinkybių, vienos nepavykusios misijos metu, Kamigavos pasaulyje buvo išskerstas visas žiurkiažmogių (nezumi) kaimelis. Dėl to, supykęs Tezeretas gerokai primušė Džeisą, nors žudynių pasekmė buvo net ne jo kaltė. Dar rimtesnis incidentas įvyko, kai su Tezeretu susiekė Nikolas Bolas. Mat Beribis Konsorciumas kažkada priklausė pačiam Nikolui, o Tezeretas, per ilgą laiką ten sukišo savo agentus ir pamažu perėmė vadovavimą, todėl Nikolas ant jo „griežė dantį“. Oponentai susitarė susitikti dėl paliaubų ir Tezeretas pasiemė kartu Džeisą, kad šis apsaugotų drakono įsibrovimą į Tezereto protą. Susitikimas vyko tolimame lediniame pasaulyje. Nikolas telepatiškai bendravo su abiem vienu metu. Džeisas nebuvo pasirengęs Nikolo proto atakai ir kai šis smogė, teko bėgti, gelbėjant savo gyvybes. Džeisas lediniame pasaulyje neteko kojos piršto, bet čia buvo niekis, palyginti su Tezereto kankinimais, kai šis vėliau jį pjaustė Manos Peiliu – specialiai magams skirtu kankinimo įnagiu, nežiūrint į tai, kad Džeisas prieš Nikolo ataką tiesiog neturėjo jokių šansų. Nenuostabu, kad tokie Tezereto metodai Belereną ėmė nervinti ir jis pabėgo. Besislapstant jo keliai susikirto su Lilijana Ves, mums jau pažįstama erdvėvaikšta ir jis merginą įsimylėjo. Jiems besislapstant pas Džeiso seną draugę, Selesnijos Konklavo šamanę Emara Tandris, į jos gyvybę buvo pasikėsinta. Žudikas buvo atsiųstas konsorciumo. Tai buvo paskutinis lašas. Džeisas stojo į dvikovą su Tezeretu, beje – tai vyko tame pačiame žiurkiažmogių kaimelyje, kur kažkada vyko skerdynės. Nezumi pagalba, jis įveikė Tezeretą, nukirto jo artefaktinę eterio ranką ir kaip įprasta – ištrynė visą jo atmintį. Netekus lyderio, konsorciumo veikla buvo sustabdyta, bent jau kuriam laukui, kol grįžęs į Ravnika Džeisas, iš neturėjimo ką veikti ėmė pats vadovauti organizacijai. Laiko buvo į valias, niekas nebepersekiojo, todėl Džeisas ėmė studijuoti Ravnikos gildijas.
 
Jį nevalingai traukė keisti ženklai, pavaizduoti tam tikrose miesto vietose. Šios studijos nevalingai virto manija ir Džeisas pats nesuprato, iš kur tokia trauka sužinoti, kas yra po tuo paslėpta, kol vieną vakarą jam pavyko pasekti Izetų gildijos pleinsvokerį Ralą Zareką iki pat gildijos vartų. Džeiso nuostabai Ralą pasitiko pats Niv-Mizetas, senovinis drakonas, Izetų gildijos lyderis. Džeisas surizikavo įlįsti į drakono protą ir pamatė tai, ko taip karštai, pats to nesuvokdamas visą tą laiką ieškojo jis pats ir visa Izetų gildija -  Absoliutųjį Labirintą (Implicit Maze). Proto įsibrovimas suveikė ir atvirkštine tvarka, nes Niv-Mizetas tai pajuto ir sugebėjo įžvelgti Džeiso prote trūkstamas dėlionės dalis. Pats Absoliutusis Labirintas buvo subtiliai paslėptas Ravnikos miesto architektūroje ir buvo sukurtas paties Azoro Pirmojo, labai senovinio sfinkso, pirmojo Gildpakto ir Azorių gildijos įkūrėjo. Po to, kai buvo sulaužytas pirminis Gildpaktas (labai galingas kerų įstatymas, kuris palaikė taiką tarp gildijų), situacija mieste buvo gerokai įtempta. Ją dar paaštrino bei alyvos į ugnį įpylė tos „slaptos“ Izetų Lygos paieškos. Tokie dalykai nepraeina nepastebėti, ypač Dimirų gildijos, tad gandas pasklido greit. Niv-Mizetui nebuvo kur dėtis, todėl jis nutarė paskelbti žinią oficialiai visoms gildijoms. Kiekviena turėjo išsirinkti po čempioną, taip vadinamą „bėgantį labirintu“ (mazerunner), kurs atstovaus savo gildijai šiame, pavadinkime – turnyre. Kaip atlygis laimėtojui – nepaprasta galia, kurį greičiausiai leistų dominuojančiai gildijai perimti valdžią. Bet labirintas turėjo ir savitą „saugiklį“, jei niekam nepavyktų pasiekti pergalės. Tai – Aukščiausiasis Verdiktas, nenusakomos galios apžavas, kuris tiesiog sunaikintų visas gildijas. Pati labirinto architektūra buvo specifinė, einanti per visas 10 gildijų rajonų, tad bėgikams reikėjo kirsti visų gildijų vartus. Tiesa sakant, su ta mintimi, Azoras Pirmasis ir kūrė labirintą, specialiai tam, kad gildijos susivienytų ir sukurtų naują Gildpaktą, bet jos suprato visiškai kitaip ir užuot bandę susivienyti, bėgikai vieni į kitus žiūrėjo kaip į varžovus. Pats Džeisas neketino dalyvauti išbandyme, bet gavosi taip, kad buvo pagrobta Emara ir jis įėjo į labirintą jos gelbėti. Pačių nuotykių labirinte nepasakosiu, tai yra jau kita istorija, pasakysiu tik, kad Džeisui pavyko pereiti labirintą (kaip ir beje kitiems čempionams), ir visi susitiko paskutiniame etape, prie Azorių Forumo vartų, kur čempionai kovėsi vieni su kitais. Labirinto kancleris, magiškas padaras, sukurtas palaikyti labirinto tvarką ir taisykles, nutarė paskelbti Aukščiausiąjį Verdiktą, o tai reiškė, kad kiekvienam gildijos bėgikui atsirado galimybė tą verdiktą aktyvuoti. Bet Džeisas spėjo užbėgti už akių ir vienu metu pajungė ir suvienijo kiekvieno čempiono protus į bendrą sąmonę – visi galėjo skaityti kiekvieno mintis, o tuo pačiu ir Džeiso. Kancleris, už šį poelgį nutarė nugalėtoju paskelbti Džeisą ir paskyrė jį Gyvuoju Gildpaktu, kas reiškė jog Džeiso valia ir žodis Ravnikoje yra absoliutūs ir galutiniai. Džeisui tas gal ir ne visai patiko, nes jis mėgo keliauti ir turėjo kitų planų, o dabar tarsi liko įsipareigojęs Ravnikai. Bet ši „privilegija“ ilgai netruko, nes Džeisas neteko Gildpakto statuso, kai į Ravniką įsiveržė Nikol Bolas, pasinaudojęs Plokštuminiu Tiltu (Planar Bridge), kuris suardė Ravnikos pasaulio linijas (leylines), kurios savo ruožtu ir maitino Gildpaktą. Nikolo Bolo invazijos čia neaprašinėsiu, apie tai kažkiek užsiminta Gideono Juros ir Lilijanos Ves kaladžių apžvalgose ir ko gero bus išsamiau papasakota paties Nikolo Bolo istorijoje (kuriam bus skirta paskutinė teminė kaladė).

Na, o dabar – apie pačią kaladę. Originaliai buvo planuota, kad kaladė bus dviejų spalvų – mėlynos ir baltos, bet testų rezultatai parodė, kad tematiškai geriau tinka tik mėlyna spalva. Turiu pasakyti, kad su šia kalade gavosi nemažai galvos skausmo – pradinėse stadijose ją testuojant rezultatai buvo, kaip čia švelniau pasakius, apgailėtini. Teko pereiti nemažai modifikavimo, kol kaladė pradėjo „rodyti dantis“. Šiuo metu, kai rašau šį aprašymą, esu apie „Tuštumos Protą“ netgi labai geros nuomonės. Ir tuojau suprasite kodėl. Kaip žinia, kaladė naudoją „mill“ mechanika, tad nestandartiškai pradėsiu nuo padarų. Kodėl? Todėl, kad čia jų yra mažiausiai iš visų 12 teminių kaladžių. Visiškai jų neįdėti negalėjau, nes jie yra reikalingi kaip blokuotojai tol, kol kaladės „malūno“ mechanika padarys savo juodą (arba mėlyną) darbą. Kas liečia padarų tipus, jų iš viso yra tik trys, bet kiekvieno tipo – po 4 kopijas. Aplamai ne tik padarų, bet ir kitų burtų yra dažniausiai po 4 kopijas, kas daro kaladę labai panašią į „competetive“, nes daugėja šansų ištraukti reikiamą kopiją ir sukurti reikiamą kombo. Taigi, pirmas sąraše – Džeiso Fantazmas (Jace‘s Phantasm). Tai yra 1/1 iliuzija, kuri skraido. Iš pirmo žvilgsnio kyla klausimas, kaip tokioje kaladėje gali pasitarnauti silpnutis 1/1 vaiduoklis. Kai priešininko kapinės yra „prifarširuojamos“ kortų (patikėkite tai nutinka labai greit, per pirmus 2 – 3 varymus), fantazmas patampa 5/5 padaru, o tokiame stovyje gali ne tik ginti, bet ir skaudžiai kąsti (nors tai daryti tenka itin retai). Testo metu esu matęs, kaip trys ar keturi tokie 5/5 vaiduoklėliai per 4 varymus užskraido priešininką – jausmas nepakartojamas. Reikia tik ištraukti labai idealią startinę ranką.
Toliau sąraše – Rūko Siena (Fog Bank). Tai - 0/2 skraidantis gynėjas (defender) su nuostabia savybe – visa kovinė žala Rūko Sienai yra anuliuojama. Techniškai siena gali blokuoti bet ką, be baimės būti sunaikintai. Deja, anuliuojama tik kovinė žala, o tiesioginiai žalos burtai ar bet koks removal‘as labai nesunkiai sieną sunaikina. Na, bet jos pirminė funkciją ir yra ginti nuo pradinių padarų, kol kaladė įsivažiuos. Paskutinis, bet neprasčiausias padaras yra Hedronų Krabas (Hedron Crab). Tai irgi yra 0/2 padaras, galintis sėkmingai ginti nuo priešininko pradinių 1/1 padarų, bet iš tiesų yra naudojamas visai kitam tikslui – „žemės kritimo“ (landfall) savybė daro padarą neįkainuojamų šioje kaladėje – kai tik į žaidimą ateiną nauja žemės korta, priešininkas privalo numesti į kapines NET 3 kortas iš savo bibliotekos. Tiesiog štai taip! Ir tai nekainuoja papildomos manos ar kažkokių savybių aktyvavimo. Pats krabas tekainuoja 1 manos ir kaip sakiau, jų yra net 4. Su gera startine ranka, oponento likimas gali būti nulemtas dar pačioje partijos pradžioje.

Dabar peržvelkime kerų arsenalą, kurių pagalba galime taip smagiai taškyti oponento kortas į kapines. Pirmaisiais varymais labai naudingas yra Knygos Naršymas (Tome Scour) – tik už 1 manos, priešininkas netenka 5 kortų iš bibliotekos. Keturios kopijos. Antruoju varymu galime pasiausti dar galingiau – Proto Formavimas (Mind Sculpt). Burtas kainuoja jau 2 manos, bet į kapines lekia jau 7 kortos. Vėlgi – 4 kopijos. Na, o jei penktuoju varymu (nes reikia 5 manos) pavyksta priešininką Sutraumuoti (Traumatize) – priešininkas, braukdamas ašarą atsisveikina su PUSE savo bibliotekos kortų, suapvalintą į didesnę pusę (5-uoju varymu tai bus lygiai 24 kortos).

Vos nepamiršau apžvelgti Džeiso (Jace Beleren), kaip pleinsvokerio, kortos. Džeisas yra pigus, netgi sakyčiau labai – vos 3 manos. Bet užtat ateina jis irgi, vos su 3 lojalumo žetonais. Bet dėka pirmos savybės, tuos žetonus jis gali greit užsiauginti, nes iškart pridedame po 2 žetonus, o tada abiem – jums ir priešininkui, leidžiama patraukti po kortą. Galima sakyti, ok – kad leidžiama mums, tai gerai, bet kodėl leidžiama ir priešininkui...? Juk jam iš to nauda! Nepamirškite, už kokią kaladę žaidžiate – viena korta mažiau jo bibliotekoje lygu - vienu žingsniu arčiau iki pergalės. Žinoma, jei norite traukti kortą tik jūs (arba tik priešininkas), tai padaryti labai lengva – minus vienas žetonas ir atlikta (antroji jo savybė). Bet jei pavyksta Džeisą užauginti iki 10 ar daugiau lojalumo žetonų, tai galima aktyvuoti „ultimate“ savybę, kuri sako, kad priešininkas atsisveikina su 20 kortų savo bibliotekoje, kas paprastai „mid-to-late-game“ reiškia pergalę. Yra dar ir kitas Džeiso panaudojimas – kaip žalos buferis. Priešininkas, matydamas Džeisą ant stalo, greičiausiai norės jo ten nebematyti, tad tikėtina, kad atakuos, tai reiškia, kad žala eis jam, o ne jums. Tai gali išlošti laiko keliems varymams, kol priešininko dėmesys bus nukreiptas į Džeisą, „malimo“ mechanika gali padaryti tai, ką ir turi padaryti – sunaikinti oponento biblioteką.

Bet vis tik didžiausia šios kaladės galia slypi viename super-kombo, kurį prasukti yra ne taip jau ir sunku. Kertinė korta šiame kombo yra Sfinkso Pamokymai (Sphinx Tutelage). Tai yra globalus apžavas (enchantment), kuris laukia, kai tu trauksi kortą. Kai tai įvyksta (paprastai per „draw step“), apžavas liepia priešininkui į kapines išmesti dvi kortas. Jei abi kortos yra ne žemės ir tos pačios spalvos – procesas kartojamas! Netgi jei nėra traukiama korta, galima už 6 manos šį procesą inicijuoti – traukiama korta, paskui išmetama korta. Burto mechanika yra pakankamai skaudi vienspalvėms kaladėms. Kad padidėtų tikimybė ištraukti Sfinkso Pamokymus, šios kortos kopijos kaladėje yra trys. Efektas labai pagerėja, kai žaidime turime kelias Pamokymų kortas, kurios kiekviena, traukiant kortą, suveikia atskirai. Bet čia dar ne viskas. Jei mes traukiame vieną kortą, tai dar nėra labai reikšmingas įvykis, ar ne? Kas būtų jei per „draw step“ trauktume po dvi, tris ar net keturias kortas!? Tai galima įgyvendinti Kaukiančios Šachtos (Howling Mine) pagalba (4 kopijos). Taip pat Džeiso pirmoji ir antroji savybės, bei 4 kopijos kito, labai nuostabaus burto – Klestėjimo (Prosperity). Klestėjimo burtas leidžia abiem žaidėjams patraukti X kiekį kortų, kas reiškia, kad su kiekvienu traukimu, bus aktyvuojamas ir Sfinkso Pamokymas. Šitų trijų kortų miksas gali nustekenti priešininko biblioteką neįtikėtinai greitai. Kiek parodė testavimas, jei kombo užsikuria – tai yra žaidimo pabaiga priešininkui. O kad visiškai pribaigti jį morališkai, dar galima pridėti tris kopijas Proto Ištrynimo (Jace‘s Erasure), kurios mums traukiant kortą, po vieną numetą į kapines ir priešininkui. Ne taip drastiškai, kaip kad moko sfinksas, bet vis tik šis tas.

Pabaigai liko dar keli artefaktai šioje mėlynoje kaladėje, kurie tikrai verti dėmesio. Tai Kliedesio Smiltys (Sands of Delirium) – smėlio laikrodis, kuris pasitap‘indamas gali numesti X priešininko kortų į kapines. Labai geras būdas išnaudoti nepanaudotą maną, likusią varymo pabaigoje. Na ir žinoma – Hipnotizuojantis Rutulys (Mesmeric Orb) – šitas išvis gali būti tikra pragaištis tokioms kaladėms, kurios naudoja daug manos ir buria didžiulius padarus ar burtus už nerealų kiekį manos – kiekvienas žaidėjas (taip pat ir jūs), už kiekvieną atsukamą (untap) objektą, nesvarbu ar žemę, ar padarą, ar kažką kitą – numetą į kapines po vieną kortą. Nors rutulys veikia abu žaidėjus, šitokios lenktynės paprastai pralaimimos priešininko, nes Tuštumos Proto kaladės burtai yra labai pigūs ir nėra labai daug padarų, kuriuos reiktų kiekvieną varymą kerėti, o paskui – atsukinėjant užmokėtą maną netekti daugybės kortų.

Štai ir baigėm šios unikalios kaladės apžvalgą. Mėlyna spalva visada buvo nestandartinė su savo kontrole, kaunter-spel‘ais ir kitais fintais. Tikiuosi ir šis, alternatyvus žaidimo stilius privers kitas kalades rodyti pagarbą Džeisui. O dabar (spragtelėjimas pirštais), ištrinu jūsų atmintį - pamirškite viską ką skaitėte... (fade out).

Čia nutiko bajeris - šis pasakojimas gavosi "toks ilgas", kad talpinant buvo pažeista "2000" simbolių taisyklė. Tad teko skelti baltą kaladę perpus...

                                                                                                                                               Kovotojo Ginklai (Weapons of the Warrior) - Pirma Dalis



Iš nakties tamsos įženkime į dienos šviesą! Dar viena vienspalvė kaladė, šį kartą – baltut-baltutėlė. Testų rezultatai parodė, kad ši kaladė yra ko gero pati greičiausia iš visų dvylikos. Tai yra dėl to, kad padarų „mana cost“ vidurkis čia – 2. Taip pat, ko gero tai vienintelė kaladė, kuri iš bėdos (pabrėžiu – IŠ BĖDOS) gali būti žaidžiama startinėje rankoje turint tik vieną žemę. Taip yra dėl to, kad net 12 kortų kaladėje manos kaina yra 1 (iš jų 7 kortos yra padarų). Nežiūrint į tai, testavimo rezultatai parodė, kad pagal pergales ši kaladė laisvai patenka į top trejetą. Kyla klausimas – kaip laimėti kovą, turint tokius mažus, silpnus ir pigius padarus bei burtus? Atsakymas – ginklai. Tai „equipment“ tipo kortos, kurios išburtos ginklu pavidalu nugula žaidimo lauke ir lieka ten, kol bus kaip nors kitaip iš ten pašalintos. Jos taip pat gali (ir privalo!) būti už‘equip‘inamos ant tų silpnų ir mažų padarų, nuo ko jie tampa tikrais „kietašikniais“. Kritus vienam padarui, ginklą perima kitas ir kova tęsiasi. Kaladėje rasime net 10 „equipment“ artefaktų, tarp kurių rasite peilių, kardų, kūjų, šarvų ir kitokio gėrio. Jie irgi kainuoja pigiai, o ir „equip“ kaina irgi yra maža. Štai ir visa paslaptis. Ko gero jums įdomu, koks pleinsvokeris reprezentuoja kaladę? Tai - Gideonas Jura. Jis gimė Teros (Theros) pasaulyje (tai pasaulis paremtas senovės graikų mitologijos motyvais). Jo specialybė – hieromanceris. Hieromanceriai yra išimtinai baltieji magai, kurie naudoja baltąją magiją tvarkai palaikyti, ginti, arba slopinti kitų magų galias. Aukštas, raumeningas ir gražus, Gideonas turėjo stiprų baritoną ir buvo charizmatiškas lyderis. Visada tikėjo tuo, kad apginti silpną ar nekaltą yra šventas pareigos jausmas ir nei sekundei nedvejodavo, jei reikdavo dėl to stoti į kovą. Jo unikali savybė buvo ta, kad jis galėdavo laikinai tapti nepažeidžiamas. Neverta net abejoti, kad tokie dalykai jam labai pagelbėdavo kovoje. Kitas jo išskirtinis bruožas buvo jo ginklas – Suralis. Tai keturi į botagus panašūs ašmenys, pritvirtinti prie jo dilbio apsaugos. Šis ginklas buvo naudojamas ne tik kovoje, jis veikė kaip Gideono burtų katalizatorius.

Kaip jau minėjau, Gidis gimė Teros pasaulyje, Akroso mieste (jis atitiktų antikinę Spartą). Jo vaikystė nebuvo iš lengvųjų – tėvas šeimą paliko jam dar negimus, o motina mirė, kai jis dar buvo vaikas. Našlaičiui nieko kito neliko, kaip įsitrinti į gaują, kurios lyderiu, dėl įgimtų gabumų greitai tapo. Bet vaikinai vogdavo tik iš turtuolių ir tik tiek, kad išgyventų, jei kas likdavo – išdalindavo vargšams. Savaime aišku – tai negalėjo tęstis amžinai. Galų gale Gideonas atsidūrė kalėjime. Kalėjimo prižiūrėtojas Hiksas įžiūrėjo jaunuolyje įgimtą talentą ir polinkį į gėrį. Jis ėmė mokyti vaikiną kovos meno ir hieromacijos. Pastangos atsipirko, nes vaikis buvo tikrai gabus ir netgi dažnai pagelbėdavo apginti miestą nuo antpuolių. Bet viskas pasikeitė, kai saulės dievas Heliodas (graikų mitologijoje tai būtų Dzeuso analogas) pavedė jam užduotį - nukauti titaną, atsiųstą mirusiųjų karalystės valdovo, mirties dievo - Ereboso (atitikmuo – Hadas, graikų mitologijoje) ir netgi šiam tikslui davė savo asmeninę ietį – Krusorą. Titaną nukauti pavyko, bet apakintas didybės Gideonas ir grupė jo bendražygių beveik patikėjo, kad yra pakankamai kieti ir galingi pribaigti ir patį Erebosą. Bet kur ten jau – galynėtis su pačiu dievu... Gideonas sviedė ietį į Erebosą, bet šis be vargo pakeitė Krusoro skrydžio trajektoriją ir ietis nužudė visus jo bendražygius. Suvokęs, ką padarė jo puikybė ir kad bendražygių kraujas yra ant jo rankų, Gideonui smogė toks stiprus gėdos ir kaltės jausmas, kad jame įsižiebė erdvėvaikštos kibirkštis ir jis teleportavosi į Alaros pasaulį, Banto kontinentą.  Prireikė nemažai laiko, kol kaltės jausmą pakeitė tvirtas pasiryžimas ginti Multivisatą nuo visokeriopos grėsmės. Gideonas įstojo į Heliudo Broliją (Order of Heliud), pamenate apie ją buvo pasakota Čandros istorijoje? Brolijos tikslas buvo palaikyti tvarką ir taiką įvairiuose pasauliuose. Brolija tuo metu veikė Regatos pasaulyje (pleinsvokerės Čandros gimtinė) ir jų tikslams truputėlį trukdė Keralio Bokštas (Keral Keep) bei pati Čandra. Organizacijos lyderis Valbertas liepė Gideonui „patraukti pyromancerę iš kelio“ (tai visai nereiškia „nužudyti“) ir jis atkeliavo į Kefalio (Kephalai) pasaulį, kur Čandra kaip tik bandė pavogti (jau antrą kartą!) Ugino raštą, kuriame buvo užrašytas ne tik labai galingas ugnies burtas, bet ir žemėlapis į Ugino Akį (The Eye of Ugin) – slaptą kambarį, esantį Zendikaro pasaulio džiunglėse. Gideonui pavyko pristatyti Čandrą brolijai, bet jai pavyko pabėgti. Gidis nusekė ją į tamsų Diradeno pasaulį, kur abu pakliuvo į šio pasaulio valdovo, vampyro Velravo nelaisvę. Tam, kad pabėgtų teko sujungti bendras pajėgas ir abu pleinsvokeriai tapo sąjungininkais. Grįžtant Čandra sužinojo, kad Gideonas priklauso brolijai. Ji pasijuto išduota ir pabėgo nuo Gideono ir pasislėpė Keralio Bokšte. Brolija pradėjo bokšto apgultį. Matydama, kad reikalai prasti, tam kad išsaugotų bokštą, Čandra pasidavė pati. Matydamas tai, Gideonas pajuto kaltės jausmą ir pirmą kartą suabejojo brolijos tikslais. Brolijos lyderis Valbertas ketino Čandrą paaukoti Išgryninimo Liepsnos Altoriui (The Purifying Fire Altair) – natūraliai Regatoje trykštančiam baltosios manos fontanui, kuris degė kaip ugnis. Bet Čandra anaiptol nesudegė, priešingai – ji sudegino visus brolijos narius ir sugriovė šventyklą. Gideonas, išnaršęs griuvėsius rado merginą be sąmonės, bet nesužeistą. Atsigavusi ji patarė jam kitą kartą atsargiau rinktis sąjungininkus, tuo pačiu pridurdama, kad tokių pat pažiūrų kareiviai nužudė ir jos šeimą. Gideonas atkirto, kad jie dar pasimatys ir Čandra teleporavosi iš Regatos pasaulio.

Praėjo nemažai laiko. Gideonas pagalvojo, kad išsiskyrimas su Čandra gavosi nei šioks nei toks ir nutarė susirasti ją. Eterio pėdsakas buvo jau seniai dingęs, bet Gidis nujautė, kur galėtų ją rasti. Jis patraukė tiesiai į Zendikaro pasaulį, ketindamas apieškoti Ugino Akies slėptuvę. Apsistojęs atokiame kalnų forte, jis nugirdo vietinius kalbant, kad paskutiniu metu dedasi labai keisti dalykai. Kaip tik tą naktį fortas buvo užpultas. O puolė ne kas kitas kaip eldrazi išperos, mažesnieji ir silpnesnieji eldrazi demonai. Gideonas kovėsi gerai ir kai jau atrodė, kad pergalė čia pat, pasirodė pati Emrakulė (pamenate, Sorino pasakojime buvo užsiminta apie elzdazi invazija). Titanė buvo tiesiog per stipri Gideonui ir jam teko atsitraukti. Supratęs, kad vienas jos neįveiks, jis teleportavosi į Ravnikos pasaulį, tikėdamasis kitų pleinsvokerių pagalbos.
 
Ravniką tuo metu draskė gildijų tarpusavio karai ir mažai kam rūpėjo kažkoks Zendikaras. Bet Gideonui pavyko prikalbinti Džeisą Belereną (Jace Beleren), proto bei iliuzijų magą (apie jį bus daugiau papasakota atskirame aprašyme). Džeisas gerai nusimanė Pasaulio Linijų (leylines) magijoje, mat Gideonas suprato, kad linijas galima būtų panaudoti prieš eldrazi titanus. Čandros įkalbėti prisijungti prie jų nepavyko, tad nutarė veikti dviese. Kad nukreipti pasaulio linijas reikiama linkme Džeisas išvyko į jau minėtą Ugino Akį, o Gideonas liko organizuoti gynybos prieš vis dar puolančias eldrazi išperas. Gideono lyderystė buvo tokia įtaigi, kad prie jo jungėsi beveik visi, įskaitant ir Malakiro vampyrus ir netgi pleinsvokerę Kiora, su savo vandenių ir jūros pabaisų armija. Kautynės ėjo gera linkme, kai vakarėlyje pasirodė elzdrazi titanas Ulamogas. Kaip tik tuo metu prie šutvės prisijungė dar viena pleinsvokerė – elfė Nisa (Nissa Revane). Ji, žemės magijos pagalba iškėlė į paviršių nuskendusius hedronus ir apsupo jais titaną, o tuo tarpu Džeisas paleido per juos pasaulio linijų energiją. Titanas buvo įkalintas, bet tą pačią akimirka viskas sprogo ir prieš juos visu gražumu stojo Ob Niksilis (Ob Nixilis), demonas - pleinsvokeris, kuris kažkada buvo žmogus, bet tapo demonu prakeiktas Grandininio Vualio (Chain Veil), pamenate garsųjį Lilijanos Ves artefaktą? Niksilis ilgai laukė šio momento, nes jau kurį laiką buvo užstrigęs Zendikare, nes dėl šio pasaulio chaotiškos manos buvo praradęs erdvėvaikštos kibirkštį. Kai Džeisas paleido pasaulio linijų energiją į hedronus, jis ją nukreipė į save, taip vėl įžiebdamas kibirkštį ir nesunkiai nugalėdamas trijulę. Lyg to būtų mažą, hedronų sprogimas pažadino dar vieną eldrazi titaną – Kozileką. Kai atrodė, kad viskas baigtą, staiga iš niekur atsirado Čandra ir išlaisvino įkalintus draugus. Sujungę savo jėgas, bendrų pastangų pagalba jie nugalėjo Ob Niksilį, bet tas spėjo pabėgti, pagrasinęs, kad tai dar – ne pabaiga.

Ketveriukė suprato, kad sujungę savo gabumus ir jėgas jie gali pasiekti tikrai daug. Taip buvo įkurta Vartų Sargyba (Gatewatch). Viena problema dingo, bet liko kita – titanai. Vėl įkalinti jų nepavyko, nes nors ir įkalinti, jie vis tiek siurbė Zendikaro maną, o su laiku tai reiškė – pasaulio žūtį. Tada sprendimą rado Čandra – ji, per pasaulio linijas paleido visą savo įtūžį ugnies pavidalu. Ulamogas ir Kozilekas supleškėjo į pelenus. Bet Emrakulės taip sunakinti nepavyko. Kai ji persikėlė į Inistradą, iš paskos nusekė ir ketveriukė. Čia jiems reikėjo kovoti ir su eldrazi orda ir su titane. Gideonas beveik pralaimėjo, bet paskutine akimirka į pagalba netikėtai atėjo Lilijana Ves, prisijungusi prie Vartų Sargybos (kaip mes žinome iš jos pasakojimo, su savo tikslais ir ketinimais). Bandymas įkalinti Emrakulę baigėsi tuo, kad ji pradėjo keisti realybę vizijų pagalba ir Gideonui teko iš naujo išgyventi tą momentą, kai Heliodo ietis žudė jo bendražygius, tik  šį kartą bendražygiai buvo Vartų Sargybos nariai. Džeisui pavyko išlaisvinti Gideono protą iš šios iliuzijos ir jis nuviliojo elzdrazi ordą toliau nuo Emrakulės, o tuo tarpu Nisa, Džeisas ir soratamė Tamijo įkalino titanę Inistrado mėnulyje. O jei tiksliau , tai pati Emrakulė sutiko savanoriškai, užvaldžiusi Tamijo, jos lūpomis ji pasakė, kad ji – „nebenori žaisti“ ir kad „jos laikas dar neatėjo... kol kas..“.
 
Kai keliautojai atvyko į Dominarijos pasaulį, pastebėjo, kad dingęs Džeisas. Kiek vėliau savo reikalais kažkur išvyko Čandra ir Nisa. Gideonas ir Lilijana liko dviese. Dominarijoje jų laukė nebaigtas reikalas – demonas Belzenlokas. Jei pamenate Lilijanos istorija, tai buvo paskutinysis iš keturių demonų, su kuriais kraujo sutartį buvo pasirašiusi Lilijana. Mergina įtikino Gideoną, kad demoną nužudyti būtina tam, kad ji atgautų pilną savo galią, kurios prireiks paskutinei kovai su Nikolu Bolu. Planui šiek tiek maišė Lilijanos brolis Josu, kuris kontroliavo zombių armiją. Josu nugalėti pavyko, bet Lilijana buvo smarkiai sužeista. Tada Gideonas sužinojo apie Juodajį Kardą (Blackblade), kuris buvo saugomas demono tvirtovėje. Jam pavyko infiltruotis į tvirtovę, rasti kardą ir juo nudobti Belzenloką. Kas nutiko toliau žinote – po demono mirties Lilijanos kontrakto sąlygos perėjo Nikolui ir ji tapo jo valios vykdytoja. Kadangi veiksmas vėliau vyko Ravnikoje, prieš Nikolą sukilo visos gildijos, pamiršusios savo nesutarimus. Nikolas tuo metu buvo toks stiprus, nes buvo pririnkęs labai daug erdvėvaikštų kibirkščių. Tik atvykus Vartų Sargybai į Ravniką, jis panaudojo labai galingą artefaktą – Nemirtingąją Saulę (Immortal Sun). Artefaktas suteikia turėtojui beveik dieviškų galių ir Nikolui reikėjo naujų erdvėvaikštų kibirkščių, todėl jis atvykėlius įkalino Ravnikoje. Užstrigę šiame pasaulyje bendražygiai kartu su Ravnikos gildijų lyderiais ėmė kurti planą, kaip nugalėti senovinį drakoną. Problemos buvo dvi. Pirma – Nikolas turėjo Lilijanos kraujo kontraktą ir ji negalėjo veikti prieš jį. Antra problema buvo ta, kad norint pasiekti Nikolą reikėjo prasibrauti per Amžinųjų (Eternals) armija, kuriai vadovavo zombifikuoti Amonketo pasaulio dievai. Vienas iš tokių buvo Ronas (Rhonas) – stiprybės ir galios dievas (kadangi šie dievai atitinka Egipto mitologija, o egiptiečiai mėgo juos vaizduoti su įvairių gyvūnų galvomis, tai Ronas buvo vaizduojamas su kobros galva). Gideonas prisijungė prie jungtinių Borosų Legiono, Izetų Lygos ir Simikų Kombinato kariaunos ir it koks viesulas kovėsi raitas ant sparnuoto žirgo – pegaso. Jam pavyko priskristi prie Rono ir įsmeigti Juodąjį kardą jam į akį. Jei pamenate - minėjau, kad Juodasis Kardas buvo dar vadinamas kaip „geriantis sielas“ (soul-drinker). Jis išsiurbė dievybės esencija ir dievas nugriuvo ant žemės it tuščias karkasas. Bet tuomet Gideono žirgą pašovė Oketra – tvarkos bei stabilumo deivė (nemirškim, kad ji buvo užvaldyta Nikolo). Gideonas krito iš didelio aukščio, bet neužsimušė, nes prie pat žemės jį pagavo Rakdosų gildijos lyderis, demonas Rakdosas (taip, gildija, arba kitaip sakant – kultas buvo pavadintas paties demono garbei). Rakdosas priskrido prie Nikolo ir Gideonas smogė Juoduoju Kardu tiesiai jam į galvą, bet nutiko keistas dalykas – kardas atšoko nuo drakono ir skilo į daugybę dalių. Nikolas nusijuokė Gideonui į akis ir paaiškino, kad jis ir užbūręs ašmenis, kad „sielų gėrikas“ negalėtų padaryti žalos jokiam senoviniam drakonui.

Čia įsikišo Lilijana, matydama, kad reikalai krypsta į blogą pusę. Žinodama, kas jos laukia, ji nukreipė Amžinųjų armija prieš Nikolą Bolą. Suveikė kontrakto sąlygos ir ji ėmė tiesiog tirpti ore. Ir čia staiga dėl jos pasiaukojo Gideonas, prisilietęs prie jos ir perdavęs jai savo Nepažeidžiamumo savybę. Lilijana išgyveno, bet Gideonas subyrėjo į dulkes. Prieš mirtį dar spėjo pamatyti viziją, kur jo jaunystės bendražygiai atleidžia jam ir kviečia kartu. Nebesaistoma kontrakto, Lilijana atgavo visą galią ir užvaldė dar likusius gyvus Amonketo dievus. Kol drakonas buvo nukreipęs dėmesį į Oketrą, jam įkando Bontu – Troškimų dievas ir išsiurbė visas Nikolo surinktas erdvėvaikštos kibirkštis. Žinoma, čia pat išsitaškė, negalėdamas sutalpinti savyje tokios galios. O susilpnėjusį Nikolą ietimi iš nugaros perdūrė Niv-Mizetas, Izetų gildijos lyderis, lygiai toks pat senovinis drakonas, kaip ir pats Nikolas. Kova buvo baigta.
 
Po visko Čandra pasiūlė parnešti Gideono šarvus į jo gimtąjį pasaulį – Teros. Pagerbti didvyrio susirinko beveik visi pleinsvokeriai. Jo garbei netgi buvo pastatyta didžiulė statula. Bet Gideonas nepateko į Požeminį Pasaulį (Underworld) – Teros mirusiųjų karalystę, nes jis žuvo Ravnikoje.

                                                                                                                                                    Šešėlių Valdovai (Masters of Shadows)

Po skaisčios ir ryškios raudonos spalvos pereikime į tamsiąją pusę. Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad kaladės magija bus juoda kaip naktis. Kitaip ir būti negali, nes visi iki vieno kaladės padarai yra vampyrai. Ši kaladė yra siaubingai greita ir be galo efektyvi. Vampyrai kainuoja labai nedaug manos, bet jie yra neįtikėtinai veiksmingi. Kaladės vizitinė kortelė – „gyvasties drenažas“ (life drain), kai priešininkas netenka gyvybės taškų, o jūs tokį pat kiekį gaunate. Kaladės patronas yra pleinsvokeris Sorinas Markovas. Apart to, kad jis yra vampyras, Sorinas dar yra ir sangromanceris. Sangromancija – tai kraujo magijos rūšis, kurios pagalba galima ne tik nutekinti aukos gyvybinę energiją, bet ir prakeikti arba užvaldyti protą. Sorinas yra vienas iš seniausių pleinsvokerių, jam maždaug 2500 metų. Jo gimtinė – tamsus ir gotiškas Inistrado pasaulis. Nors vampyro pagrindinė magijos spalva yra juoda, jis nėra kažkoks blogio įsikūnijimas, netgi priešingai – stengiasi palaikyti balansą tarp gėrio ir blogio.

Viskas prasidėjo tikrai labai seniai,  nuo Sorino senelio - Edgaro Markovo, kuris yra laikomas Markovų giminės pradininkų. Tai buvo tamsūs laikai, siautė badas. Edgaras, kuris tuo metu buvo dar žmogus ir domėjosi alchemija, sudarė sutartį su demonu Šilgengaru, kad šis jį išmokytų sangromancijos paslapčių. Edgaras neįtarė, kad demonas pats ir sukėlė badą, norėdamas Edgarą įtraukti į šį reikalą. Sandėrio pliusai akivaizdūs – tu nesensti ir tau nereikia paprasto maisto (kurio tuo metu taip trūko). Pašalinis efektas – tampi vampyru ir turi maitintis krauju. Tokį pat ritualą Edgaras atliko ir savo anūkui Sorinui, kuriam transformacijos traumos metu sutvisko erdvėvaikštos kibirkštis.

Būdamas „toks senas“ Sorinas spėjo nemažai kur pabuvoti ir daug ką nuveikti. Apie jo nuotykius galima būtų pasakoti ilgai, bet paminėsiu kelis, pagrindinius. Kadangi jis dažnai keliaudavo po Multivisatos pasaulius, mažai laiko praleisdavo gimtajame Inistrade, kuriame tamsos jėgos vis labiau siaubė ten dar likusią žmonijos saujelę. Tad Sorinas nutarė imtis priemonių, kurios pristabdytų nakties padarus. Jis sukūrė angelę Avaciną. Inistrade įsivyravo balansas, bet tokiu poelgiu Sorinas tapo tarsi savo padermės išdaviku.

Grįžkime kokį tūkstantį metų atgal. Tuo metu visai Multivisatai grėsė pavojus, nes ją ketino sunaikinti siaubingi padarai – eldrazi. Netgi sunku juos vadinti padarais (entities), nes paprastai jie neturi fizinio kūno. Eldrazi visada jaučia nenumaldomą alkį, o maitinasi jie mana. Ir kai pasirenka kokį nors pasaulį, jame susiformuoja fizinė eldrazi forma, savotiškas kūnas ir siurbiama mana tol, kol pasaulis susinaikina dėl manos nebuvimo jame. Sorinas ir dar keli pleinsvokeriai - litomancerė Nahiri ir nemirtingas drakonas Uginas, nutarė atvilioti juos į Zendikaro (Nahiri gimtinė) pasaulį ir čia įkalinti, nes nugalėti tokio mąsto esybes buvo ne jų jėgoms. 40 metų vyko pasiruošimas. Nahiri pagamino akmeninius hedronus, o Uginas išraižė juos magiškomis runomis, bei išdėstė tų hedronų tinklą pagal pasaulio gyvybės linijas (leylines). Eldrazi užkibo ant kabliuko ir atvyko į Zendikarą trijų titanų pavidalais – Kozileko, Ulamogo ir Emrakulės. Planas išdegė, visi trys titanai buvo įkalinti, pasmerkiant Zendikaro pasaulį, bet išgelbėjant Multivisatą. Trejetas sutarė, kad jei kada nors kils pavojus, kad eldrazi gali išsilaisvinti, visi vėl atvyks į Zendikarą ir suvaldys situaciją. Sorinas ir Uginas išvyko, o Nahiri liko prižiūrėti „kalinių“.

Prabėgo daugybė metų ir kalėjimas ėmė darytis nebepatikimas, nes eldrazi, net įkalinti sugebėjo paveikti vietinių gyventojų protą. Be to, Zendikare iš kažkur atsirado vampyrų, kurie pasistatė šventyklą tiesiai po kalėjimu. Nahiri, matydama, kad reikalas krypsta į blogą pusę, išsiuntė pagalbos šauksmą Sorinui ir Uginui, bet nei vienas neatsišaukė. Tuomet ji atvyko į Inistradą ir ėmė kaltinti vampyrą žodžio nesilaikymu. Ginčas peraugo į kovą ir teko įsikišti Avacinai. Viskas baigėsi tuo, kad Nihiri buvo įkalinta Helvaulte – kalėjime, kuriame buvo laikomi nugalėti demonai. Nihiri čia išbuvo labai ilgą laiką ir kai Helvaultas buvo sunaikintas, ji ištrūko į laisvę, sugrįžo į Zendikarą, bet tik tam, kad pamatytų kaip išsilaisvinę eldrazi titanai siaubia pasaulį. Nihiri skausmas buvo nežmoniškas ir ji prisiekė atkeršyti Sorinui už išdavystę. Ji sugrįžo į Inistradą ir sunaikino Markovų rūmus, bet jos tikslas buvo kitoks – ji norėjo čia atvilioti eldrazi, kad Inistradas kentėtų taip pat kaip ir jos gimtasis Zendikaras, bet kol Inistradą saugojo Avacina, ji to padaryti negalėjo. Čia jai pagelbėjo pats Sorinas, kuris sudarė sutarti su kilminga vampyre Olivija Voldaren, kuri pažadėjo padėti kovoti su Nihiri tik tuo atveju, jei Sorinas sunaikins savo mylimą kūrinį – Avaciną. Su skaudama širdimi Sorinas sutiko. Kai nebeliko Avacinos, į Inistradą iškart persikėlė galingiausia iš eldrazi titanų – Emrakulė. Sorinas suprato, kad toks ir buvo Nahiri planas. Visi stojo į kovą prieš Nahiri - Sorinas, Olivijos vampyrų armija, vėliau dar prisijungė pleinsvokerė Lilijana su savo zombių kariauna. Nahiri ir Sorino kova vyko sugriautame akmeniniame Markovų dvare, kuris litomancerei (tai tokia magijos rūšis, kuri leidžia manipuliuoti ir bet kaip formuoti akmenį) labai tiko. Ji įkalino vampyrą akmenyje ir persikėlė į kitą pasaulį, palikdama Soriną stebėti kaip Emrakulė niokoja jo pasaulį. Likimo valioje jį paliko ir Olivija, pasiskelbusi naująją Inistrado valdove.

Galima būtų pasakoti dar nemažai - apie Soriną prirašyta yra labai daug, bet labai nenoriu išsiplėsti, nes vis tik čia – teminių kaladžių apžvalga. Pasakysiu tik tiek, kad su Emrakulę susitvarkyti vis tik pavyko, bet tai jau kita istorija, pasakojama novelėje „Kibirkšties Karas“ (War of the Spark).

Apžvelkime Sorino (Sorin Markov) planeswalker kortą. Palyginti su kitomis vampyrų kortomis ji brangoka – net 6 manos. Ir pats Sorinas ateina tik su 4 lojalumo žetonais. Bet viską atperka savybės. Vien pirmoji ko verta : pridedate 2 lojalumo žetonus ir vampyras daro 2 žalos priešininkui arba jo kontroliuojamam padarui, o jūs gaunate 2 gyvybės taškus. Sorinas auga kaip ant mielių! Antra savybė irgi nieko : atimdami 3 lojalumo žetonus, priešininką paliekate su 10 gyvybės taškų ir visai nesvarbu, kiek jis jų turėjo prieš tai. Na, o trečioji savybė išvis rauna stogą: nuimate 7 lojalumo žetonus ir visą sekantį priešininko varymą jį kontroliuojate! TIESIOGIAI! Tai reiškia, kad JŪS renkatės kokias žemes žaisti, ar iš viso jas žaisti, kokius burtus burti, kokią maną už juos mokėti, į ką jais taikytis, kokias savybes ir prieš ką naudoti ir pan. Argi ne smagumas? Ir šis fokusas, panašiai kaip ir Koto trečioji savybė, gali būti atliktas trečiuoju varymu nuo Sorino pasirodymo ir kas smagiausia, po viso šito vampyras išgyvena (4+2+2-7=1).

Taigi, pasirodžius Šešėlių Valdovui priešininko reikalai labai suprastėja, bet tai nereiškia, kad ir kitos kaladės kortos nieko vertos. Sakyčiau priešingai! Kaladėje yra aibės būdų kaip atsikratyti nedideliais priešininko padarais, pvz. - Sorino Troškulys (Sorin‘s Thirst), arba paprastesnis ir pigesnis variantas – Subjaurojimas (Disfigure). Jei padarai didesni, galima panaudoti Akstiną Maitintis (Urge to Feed), na o jei jau tikrai visai didelis priešininko padaras, tai kaladėje netrūksta ir seno, gero removal‘o, pvz. – Kraujo Puota (Feast of Blood), arba Užkrato Paskleidimas (Spread the Sickness). Beje, „life drain“ burtai labai gerai dera su Kraujo Ryšiu (Sanguine Bond), kas leidžia „nu‘draininti“ priešininką dvigubai.

Padarų kaladėje yra tikrai daug, net 22. Ir visi sulig vienu jie – vampyrai! Ir vienas už kitą geresni. Vien jau tai, kad dauguma kainuoja tik 2-3 manos. Arba 1 manos, kaip antai šaunuolis Kankinys (Vampire Lacerator) – pirmu varymu 2/2 padaras! Ir jo neigiama savybė nesukelia problemos, nes ją kompensuoja kita grupė vampyrų, turinčių savybę – „gyvybės sąsaja“ (lifelink). Tai - Nakties Vaikas (Child of Night), Markovo Aristokratė (Markov Patrician) ir Nakties Sakalas (Vampire Nighthawk) – beje, pastarasis apjungia savyje tris labai gražias savybes: „gyvybės sąsajos“ (lifelink), „mirties prisilietimo“ (deathtouch) ir „skraidymo“ (flying), nors skraidyti dar gali Sengiro Vampyras (Sengir Vampire), Malakiro Ragana (Malakir Bloodwitch) bei kaladės flagmanas – Malakiro Skerdikas (Butcher of Malakir).
 
Dar verta paminėti kelis vampyrus, kurie iš pradžių nėra labai stiprūs, bet jie kantriai laukia, kol priešininko gyvybės taškai sumažės iki 10 arba mažiau, o tada prasideda vakarėlis! Kalbu apie Negailestingąją Pjovėją (Ruthless Cullblade), kuri išauga iki 4/2 padaro, arba Vampyrė iš Guul Drazo (Guul Draz Vampire), kuri iš 1/1 padarėlio tampa 3/2 vampyre ir turi „įbauginimo“ (intimidate) savybę – ją užblokuoti gali tik artefaktiniai, arba tos pačios spalvos (juodos) padarai.

Ši kaladė minusų irgi beveik neturi, na gal tik jei priešininkas grasina dideliais padarais, o removal‘o patraukti nepavyksta. Arba dar gali plaukti pelkių žemių kortos. Jų žaidime yra net 25, nors pagal burtų ir padarų manos kreivę, žaidimą iš bėdos galima pradėti rankoje turint vos pelkę. Daugiau pelkių į kaladę buvo įdėta specialiai, nes iki tol kaladė rodė nepadoriai didelius laimėjimų reitingus, o juk svarbiausia – balansas. Nors ir „susilpninta“, ši kaladė bet kam gali parodyti iltis ir yra pasirengusi įrodyti, kad prasidėti su vampyrais – prastas sumanymas...

                                                                                                                                                      Kovos Įkarštis (Heat of Battle)

Pats pirmas eilėje – vienspalvis ir karštas, raudonasis „Kovos įkarštis“. Man ši kaladė be galo patinka dėl jos „fun“ faktoriaus. Na, pagalvokite, kam gi nepatiktų priešininką aptaškyti ugnies kamuoliais, bei kitais degančiais ir karštais dalykais?  Kaladė yra pakankamai greita, dauguma burtų kainuoja 1-3 manos. Net apie 70% kaladės ne-padarų kortų geba daryti tiesioginę žalą. Kaip buvo užsiminta įžangoje, ši kaladė yra dedikuota pyromancerei Čandrai (Chandra Nalaar). Tai visomis prasmėmis „karšta“ mergina, bet kol dar nepradėjau pasakoti apie ją, norėčiau keliais žodžiais papasakoti bendrai apie planeswalker‘ius (patogumo dėlei toliau juos vadinsiu tiesiog pleinsvokeriais). Tikiu, kad daugumai jūsų tai nėra naujiena, bet galbūt kai kam tai bus visai naudinga informacija.

Techniškai, žaidimo koncepcija buvo sugalvota taip, kad abu žaidėjai reprezentuoja pleisvokerius, kurie stengiasi vienas kitą nugalėti burtų ir kerų pagalba. Bent jau taip buvo (o gal ir tebėra), kol neatsidaro „planeswalker“ tipo kortos. Pati pleinsvokerių idėja folkloro prasme yra sena. Kaip žinote iš senesnių apžvalgų, Magijos pasaulis yra Multivisata, sudaryta iš daugybės pasaulių, kurie tarpusavyje nėra susiję, pvz. Ravnikos pasaulio megapolių gyventojai visai neturi supratimo apie Kamigavos pasaulio dvasias, o šios savo ruožtu net nenutuokia kas vyksta Dominarijos pasaulio platybėse. Vienok, yra labai maža grupelė magų, kurie gali keliauti tarp pasaulių. Jie ir vadinami pleinsvokeriais (planeswalkers), kitaip sakant – „vaikštančiais tarp poerdvių“. Tam, kad galėtum taip daryti, tavyje turi įsižiebti „erdvėvaikštos žiežirba“ (Planeswalker Spark). Vieniems ji aktyvuojasi kai per mago kūną pereina milžiniškas kiekis manos, kitiems -  nutikus kokiai siaubingai krizei ar psichologinei traumai, tretiems ji įsižiebia BEVEIK mirties akivaizdoje. Žiežirba gali būti perduodama arba prarandama. Bet fakto tai nekeičia – kas ją turi, tas gali keliauti po visą Multivisatą. „Vaikščiotojai“ gali sėkmingai naudoti savo burtams bet kurio pasaulio maną. Paprastai, tapus „vaikštuku“ išryškėja ir sustiprėja kokia nors viena arba kelios specifinės mago savybės ir jų gyvenimas jau nebebūna toks koks anksčiau, nes atsivėrus begalinėms kelionių galimybėms, pažinus tikrą magijos galią, kito kelio nebelieka, tik keliauti po pasaulius, pažinti jų paslaptis ir palikti savo vardą istorijos rėžiuose.

Čandra gimė Kaladešo pasaulyje, kuris pagal etninę kultūra labiausiai primena mums žinomą Indija. Tai pasaulis, kuriame natūralių magų sutiksi labai retai. Jis ypatingas tuo, kad atmosfera čia tiesiog persisunkusi eteriu. Eteris čia praktiškai pakeičia mana ir yra naudojamas kaip kuras įvairioms judančioms ir skraidančioms mašinoms bei automatams (automatons). Kartais jis krenta į žemę lietaus pavidalu, o kartais surinkinėjamas ornitopterių pagalba tiesiai iš debesų. Būtent dėl eterio gausos, Kaladešo pasaulyje yra griežtai draudžiama ugnies magija, nes eteris audringai reaguoja su ugnimi. Už nusižengimus iškart baudžiama mirties bausme. Šis faktas liūdina, atsižvelgiant į tai, kad Čandra nuo pat gimimo buvo gabi piromancijai (nemaišykite to su piromanija). Ji augo su dviem seserimis, kurių nekentė ir vyresniu broliu, kurį dievino. Tėvai visaip mėgino „išgydyti“ dukros pomėgį ugniai, kol ta dar neprisišaukė nelaimės. Ūgtelėjusi, Čandra išvyko į mažą kaimelį praktikuoti ugnies magijos, bet tėvai neketino pasiduoti. Norėdama juos atbaidyti, Čandra pliūptelėjo galingą ugnies kamuolį, kuris uždegė iškart kelias kaimo trobeles. Išsigandusi, ji pabėgo į kalnus. Vietos valdžia nepatikėjo, kad tai padarė vienas žmogus ir įtarė, kad čia veikia „ugnies praktikuotojų“ gauja. Kadangi niekas neprisipažino, visus kaimelio gyventojus suvarė į namus ir ketino sudeginti. Tarp jų buvo ir Čandros tėvai. Pati Čandra spėjo grįžti kaip tik laiku, dar nespėjus įvykdyti egzekucijos. Užvirė mūšis, ko pasėkoje kaimelis vis tik buvo sudegintas, tik tada mergina pasidavė. Kaip įprastą – už tokį nusikaltimą buvo skirta mirties bausmė, nuosprendį vykdant nedelsiant. Budelio durklui švilpiant link Čandros gerklės plykstelėjo jos erdvėvaikštos kibirkštis, per sekundės dalį nunešdama ją į tolimą Regatos pasaulį.
 
Gerokai vėliau, kai Čandra apsiprato su tuo faktu, kad tapo pleinsvokere, likimas ją suvedė su kitu pleinsvokeriu – šamanu Ramazu. Tas buvo suktas tipas ir įkalbėjo merginą iš Žvaigždžių Šventovės pavogti Drakono Raštą, kuriame buvo užrašytas labai galingas burtas. Čandra raštą pavogė, bet ant kulnų jai ėmė lipti šventovės persekiotojai – sargybos vadas, jo parankiniai ir dar pora garguolių. Čandrai viskas būtų pasibaigę nekaip, bet ji susprogdino didelį ugnies kamuolį ir paslapčia paspruko. Kadangi persekiotojai jos kūno nerado, tai nepatikėjo, kad ji žuvo. Reikėjo imtis rimtesnių priemonių ir šventovės vienuoliai kreipėsi į Beribį Konsorciumą (Infinite Consortium) – šnipų ir žudikų organizaciją. Apie ją dar tikrai išgirsite bent keliuose pasakojimuose apie kitų kaladžių pleinsvokerius. Šiam reikalui sutvarkyti buvo paskirtas Džeisas Belerenas (Jace Beleren) – jam irgi yra dedikuota atskira kaladė. Džeisas susekė Čandrą Regatos pasaulyje. Jiems susitikus, įvyko kova, kurią Džeisas nesunkiai laimėjo ir atėmė Drakono Raštą. Bet jis neįtarė, kad Čandra irgi nebuvo iš kelmo spirta ir prieš tai buvo atidavusi raštą Keralio Tvirtovės (Keral Keep) vienuoliams, kad šie padarytų daugiau kopijų. Bet po to paaiškėjo, kad kažkas čia ne taip. Rašto esmė buvo ne tai, kas jame parašyta, o pats raštas, kaip fizinis objektas. Čandra suprato, kad teks susigražinti „originalą“. Lyg dar būtų mažą problemų, į žaidimą įsijungė dar viena frakcija – Heliudo Ordinas (Order of Heliud) – religinė organizacija, siekianti įvesti visur tvarką ir taiką, kartais netgi ten, kur to niekas net nepageidauja. Taigi, ordinas nusprendė, kad ugnies magija – „nėra gerai“ ir kad visus ugnies magus reikia sudeginti Išgryninimo Liepsnose (Purifying Fire) – Regatoje trykštančiame, šaltos liepsnos fontane, kurį maitina baltoji mana. Ordino ir Čandros keliai susikirto toje pačioje Žvaigždžių Šventovėje ir užvirus mūšiui visa šventovė buvo sunaikinta, o kartu ir visi žmonės, raštai, artefaktai ir viskas, kas tuo metu buvo viduje. Tuomet Čandra pirmą kartą susitiko su Gideonu Jura, dar vienu pleinsvokeriu (jam bus skirta baltos spalvos kaladės apžvalga), kuris nežinodamas, kas tokia yra Čandra – įdavė ją kareiviams. Jai pavyko pasprukti iš požemių į Diradeno pasaulį, bet Gideonas atsekė iš paskos, šį kartą ne kaip priešas, bet kaip draugas. Diradeno pasaulis buvo maitinamas tik juodąja mana, tad visi jo gyventojai buvo jos paveikti. Tik atkeliavę, jie iškart pakliuvo į nelaisvę vampyrų princui  Velravui. Velravas, Čandros atžvilgiu „turėjo planų“, o Gideoną nutarė kankinti. Atsidūrusi Velravo miegamajame Čandrą greitai sumetė planą, apsimetė, kad pasiduoda Velravo kerams ir jį nužudė. Tada išlaisvino Gideoną, kuris prisipažino, kad priklauso Heliudo Ordinui. Tiksliau – priklausė, nes dabar pamatęs, kad ordino ketinimai nėra visiškai geranoriški ir taikūs, nusprendė pasitraukti. Ir dar pridūrė, kad Drakono Rašto kilmė yra Zendikaro pasaulis ir ten, ko gero, bus galima rasti daugiau atsakymų. Bet pirmiau reikėjo atgauti patį raštą. Pleinsvokeriai sugrįžo į Regatą ir pamatė, kad Ordinas baigia užimti visą pasaulį. Jiems priešinosi tik Keralio Tvirtovė, kurią Ordinas laikė apgultyje. Ordino vadas Valbertas liepė Čandrai pasiduoti, mat tokiu poelgiu ji galėtų išsaugoti „keletą niekingų ugnies kerėtojų gyvybių“. Mergina, matydama, kad tvirtovė ilgai neatsilaikys, pasidavė. Valbertas, savaime suprantama, ketino „pašventinti“ ją Išgryninimo Liepsna, kuri paprastąjį mirtingąjį tiesiog sudegina, bet pleinsvokeriams ji atima jų kibirkštį ir visas galias. Taip Valbertas tikėjosi parodyti pavyzdį visiems, kas drįs stoti prieš Ordiną. Čandrai tai buvo baisiau, nei mirtis ir ji paprašė Gideoną ją čia ir dabar nužudyti. Bet Gideonas pasakė, kad Liepsna „išvalo ir išgrynina sielą“, tad jei į ją žengsi jau su „švaria ir gryna“ siela – nieko neatsitiks. Tada Čandra jam papasakojo savo praeities įvykius, klaidas ir baimes, nuo kurių ji visą tą laiką bėgo. Po to ji dar pridūrė, kad nežino, ar jos siela yra pakankamai gryna, bet išsipasakojusi jaučiasi žymiai geriau. Ir iš tiesu – Liepsna Čandra priėmė. Maža to, ji ne tik jos nenužudė, bet padarė dar ir stipresne. Išžengusi iš Liepsnos ji užtvindė patalpą ugnimi, viską aplink paversdama pelenais. Neatlaikiusios karščio, akmeninės patalpos sienos ir lubos suskilo ir įgriuvo, o Čandra prarado sąmonę.

Gideonui pavyko ją ištraukti iš griuvėsių, švelniai priekaištaujant, kad „gal kiek ir perlenkė lazdą“, bet Čandra atkirto, kad nė velnio nesigaili. Maža to, būdama Liepsnose, ji pamatė viziją – tie visi kareiviai, kurie ketino sudeginti tą mažą kaimelį kalnuose, kur buvo įkalinti ir jos tėvai, kai tada ji pabėgo – tie kareiviai priklausė Ordinui. Ir dar pridūrė, kad viskas, kas stos jai skersai kelio ir bus susiję su Ordinu – sulauks tokio pat galo. Kadangi Drakono Rašto atgauti nepavyko, draugams liko vienas kelias – keliauti į Zendikaro pasaulį. Bet čia juos ir paliksime, pereisime prie pačios kaladės apžvalgos.

Čandra yra viena iš pirmųjų sukurtų planeswalker veikėjų, vaizduojama kaip graži, raudonplaukė mergina, kuriai supykus tie plaukai užsiliepsnoja, o akys ima žėruoti raudona spalva. Jos tikrai negalėtum pavadinti „dama“, nes Čandros temperamentas, ko gero karštesnis už tas liepsnas, kurias ji valdo. Tad nenuostabu, kad jos magijos spalva yra grynai raudona. Apart to, kad įgudusiai valdo liepsnas, Čandra gali iškviesti ir tam tikrus padarus, pradedant mielais žarijų katinukais, baigiant masyviais ugnies elementais bei liepsnojančiais feniksais. Jos keliavimo tarp visatų būdas taip pat originalus – ji tiesiog išnyksta oranžinės ir raudonos liepsnos sprogime.

Apžvelkime Čandros, kaip pleinsvokerės kortą. Visos erdvėvaikštų kortos veikia kiek kitaip, nei įprastos kortos. Pleinsvokeriai nėra padarai, todėl jiems negalioja jokie „destroy/remove target creature“ efektai, kurie galioja padarams. Pleinsvokeriai naudoja lojalumo žetonus, kurie priklausomai nuo efekto yra nuimami arba pridedami. Paprastai šios kortos turi po tris savybes. Pirmoji savybė dažniausiai prideda vieną, ar kelis lojalumo žetonus ir suteikia nežymų teigiamą efektą. Antroji dažniausiai tuos žetonus nuima, bet efektas paprastai būna galingesnis. Na, o jei pavyksta panaudoti trečiąją savybę (ji dar vadinama „ultimate“ savybe), kuri paprastai atima beveik visus lojalumo žetonus, tai priešininkui dažniausiai reiškia - „game over“. Žinoma, verta paminėti, kad netekęs VISŲ lojalumo žetonų erdvėvaikštukas miršta, nes tie žetonai yra naudojami kaip pleinsvokerio gyvybės taškai.
 
Čandros (Chandra Nalaar) korta kainuoja 5 manos ir ji ateina į žaidimą jau su 6 lojalumo žetonais. Pirmoji jos savybė sako : „pridėk +1 lojalumo žetoną ir padaryk priešininkui 1 žalos“. Visą tai - ne stebuklai, bet turint galvoje, kad tai nekainuoja papildomos manos - po 1 žalos priešininkui kiekvieną varymą tikrai nėra blogai. Be to – Čandros gyvybės taškai nuo to tik auga. Mergina moka žaloti ne tik priešininką, bet ir jo padarus. Tai daro antroji jos savybė : „nuimk X lojalumo žetonų ir padaryk X žalos priešininko padarui“. Netgi ką tik pasirodžiusi ant stalo pyromancerė gali „nunešti“ priešininko padarą, kurio gynyba yra 6. Na, o jei jau pavyks Čandrą užauginti bent iki 8 (ar daugiau) lojalumo žetonų, tokiu atveju ji sujungia abi savybes, dešimteriopai jas pastiprindama : „nuimk 8 lojalumo žetonus ir padaryk 10 žalos priešininkui ir visiems jo kontroliuojamiems padarams“. Taaaip... sunku įsivaizduoti, kad po tokio šios merginos įniršio protrūkio, dar kas nors gyvas liktų stovėti aprūkusiame kovos lauke.
 
Be pačios „ugninės mergaitės“ kaladė pilna tiesioginės žalos skanėstų, kuriais visai smagu taškytis, kaip antai - Sudeginimas (Incinerate), Šokas (Shock) bei smagieji Lavos Kirviai (Lava Axe). Savaime aišku - visų šių burtų yra po kelias kopijas. Jei tokie patinka, kam sustoti? Yra tokių burtų, kurie vienu metu taikosi ir į priešininką ir į jo padarus. Štai pavyzdžiui - Čandros Įniršis (Chandra‘s Fury), Čandros Pasipiktinimas (Chandra‘s Outrage) bei Cerebrinis Išsiveržimas (Cerebral Eruption). O kur dar 3x kopijos tiesiog senos, geros Liepsnos (Blaze) – vėlyvoje žaidimo stadijoje su pakankamai manos šis burtas pašalins bet kokio storio padarą nuo žaidimo lentos, arba mirtinai pačirškins patį priešininką.

Žinoma reta kaladė bus pilnavertė be padarų. Šios kaladės padarai nedažnai bus naudojami gynybai, nes greičiausiai visi oponento puolėjai bus seniai sudeginti, bet kai kurie jų tiesiog sutverti atakai. Kalbu apie Čandros Feniksą (Chandra‘s Phoenix). Šių šaunuolių kaladėje yra net 4x kopijos ir jie tik atsiradę ant lentos iškart puola atakon, nes turi „greičio“ (haste) savybę. Jei kuris vienas ar du ir kris nelygioje kovoje – ne bėda - bet kuris tiesioginės žalos burtas, kuris darys žalą priešininkui, grąžins juos iš kapinių tiesiai į ranką, o už 3 manos jie kaip mat vėl atsidurs kovos lauke. Bet tai nestebina – feniksai juk atgimsta iš pelenų!

Taip pat tiesiog privalau paminėti Ugnies Tarnus (Fire Servant). Jų yra du. Kaip puolėjai arba gynėjai jie nėra labai įspūdingi, bet ne čia glūdi jų galia. Tiesiog būdami kovos lauke, jie PADVIGUBINA visų tiesioginių burtus žalą. Manau komentarai čia nebereikalingi...

Na ir pabaigai – kaladės flagmanas, didžiausias Čandros padaras – Pragaro Titanas (Inferno Titan). Palyginti su kitais kaladės padarais, jis kainuoja nepadoriai daug manos - net 6. Bet pažiūrėkim, ką už tai „nuperkame“. 6/6 padaras, su galimybe didinti atakos reikšmę, jei turime laisvos manos. O taip pat, padaras ateidamas į žaidimą ir KIEKVIENĄ kartą atakuodamas daro 3 žalos priešininkui arba padarams ir tą žalą galime skirstyti kaip tinkami!

Iš deko minusų paminėčiau gal tai, kad jam yra pakankamai sunku susitvarkyti su dideliais, turiu galvoje - LABAI dideliais padarais… o tokių kitose kaladėse tikrai bus, aš tą pažadu. Taigi, nepavykus greitai nugalėti priešininko ir žaidimui užsitęsus, gali kilti “šiokios tokios“ problemos. Bet testavimai parodė labai puikius šios kaladės rezultatus, tad ji puikiai tinka tiek naujokui tiek patyrusiam žaidėjui. Čia nėra sunkiai ištraukiamų combo, viskas paprasta ir aišku – tiesiog reikia žaloti priešininką ir jo padarus ir tai reikia daryti su malonumu. Viskas. Judame prie kitos kaladės.

Labas, po keleto savaičių grįšiu į Lietuvą galėsiu sudėti keletą deckų pažaisti