Well. Pliekėm Through the Ages... 6 valandas keturiese. Žaidimas iš karto pateko į mano wishlist pirmą vietą. Turbūt pirmas ir, galima sakyti, vienintelis žaidimas, kuriame galėjau pajusti panašų jausmą kai žaisdavau kompiuterinius strateginius žaidimus kaip Age Of Empires, Age of Mythology, Empire Earth ir t.t. Greičiausiai, tai labiausiai lėmė pakankamai kompleksiškas civilizacijos vystymas, resursų valdymas ir tai nebuvo vienitelė stiprybė šio žaidimo - jautėsi ir karo, ir karas tikrai priklausė nuo to, kaip savo civilizaciją išvystei. Žinoma, tai tik pirmas mano pasėdėjimas prie šio žaidimo, bet aš jau įsitikinęs, kad nei antras, nei trečias kartas mano susižavėjimo nepakeis
.
O kalbant apie pačią partiją - pralaimėjau, tačiau tiesiog mėgavausi procesu, civilizacijos vystymu iki galo ir sekėsi, turbūt neblogai man, nes Pofke puolė ne mane
- terorizavo vargšą Marių - pabaigoje jis (pirmą kartą daiskardo istorijoje toks įvykis) pasidavė (resign), o Pofke siuto, kad nebegalėjo išmušti jam paskutinių dantų, lyg anie būtų buvę auksiniai
. Jis, žinoma, tada atsigręžė į mano pusę, padraskė kiek galėjo mano armijėlę. Gintarui, supratau iš jo murmėjimų, kad nelabai gerai susiklostė reikalai jo civilizacijoje taip pat. Kas laimėjo, manau, nereikia rašyti
Prie gretimo stalo žudėsi vikingai. O po to buvo nagrinėjamas T.I.M.E. Stories.
Akimirkos