Ok... Bandysiu išmiegojęs išdėstyt mintis apie vakar. Kaip Tomas sakė, mes galim spoilint kas yra nutikę, bet nelabai ką paspoilinsiu, nes per 4 valandas nelabai ką ir nuveikėm (kaip sakė praėjom gal 10 proc.).
Mūsų veikėjai susirinko gauti briefingą iš 4 rimtų dėdžių: sprogmenų speco, radijo speco, okultisto ir karininko. Pasiklausinėję dalykų gavom dar papildomai skillų prisidėt, o kai kurie ir nusiimt Sanity. O misija tokia - nuskridus į Prancūzijos miestelį, užmegzti pastovų radijo ryšį su Anglija, įkurti miestelyje nusileidimo taką atvykstantiems lėktuvams ir surasti kas galėtų padirbinėti dokumentus atvykstantiems. Mums kažkiek pagelbės Prancūzų partizanai, bet jais nepasitikėti ir reikia daugiau veikti patiems. Ir svarbu neišsiduoti, nes kitaip reikės perkąsti cianido tablečiukę. Vėliau gavom ir misiją iš mūsų slaptos tarnybos N Šefo - tame miestelyje surasti jo dingusį draugelį. Vienintelės užuominos du laiškai, kurių mes negaunam pasiimti su savim (tai teko padirbėt su popierium ir pieštuku). Sekantis epizodas - mus skraidina lėktuvu naktį ir mes iš jo iššokam. Pofke su Marium sekmingai nusileidžia į reikiamą vietą, mes su Žydre nublūdijam į mišką... o aš dar ir sugebu plotis į medį ir išsisukt koją. Pagaliau išsikrapščius iš miško mus pasitinka žmonės su deglais, mes šūktelim kodinį žodį "Beržas" ir epizodas baigiasi laimingai, nes ten mūsų sąjungininkai. Vėliau mus nugabena į fermą, kur mes kiaulidėje turim praleisti naktį, kol nurims triukšmas dėl mūsų atvykimo.
Kitą dieną gaunam šiek tiek pasikalbėti su fermos viršininku, kuris pasako, kad jis čia mus gali priimti max dar vieną naktį, o paskui jau eikit kur norit. Mes jam negalim sakyt savo užduoties, nes negali juo pasitikėt, todėl per aplinkui bandom klaust klausimų apie dokumentus, ir nusileidimui tinkamą vietą. Dėl dokumentų jis duoda nuorodą į žmonos brolį, dirbantį vario kasykloje... o dėl nusileidimo vietos - tai matau, kad gyvatė aiškiai meluoja... nu ir ką tu jam? Jam px ant mūsų
maždaug eikit kur norit, bet pas mane nebūkit. Pasiskirstėm į dvi komandas, komandoje po vieną šnekantį prancūziškai (pas mane Žydrė, o su Pofke ėjo Marius - prancūzas). Mes su Žydre nutarėm eiti į kasyklą susiveikti popierių, pakeliui prasukant pro viešbutį pasiimti kambario nakčiai ir bandyti aptikti dingusio žmogaus pėdsakus. Tuo tarpu Pofke su Marium patraukė į biblioteką ieškoti info apie miestelio istoriją. Na va tada ir pradėjom rankiotis miestelėnų įtarinėjimus apie mus. Aš gavau karščio už tai kad viešbutyje bandžiau suprasti ar žiurkiškai ir prancūziškai, neapykanta vokiečiams, spinduliuojantis tipelis yra pasipriešinimo dalyvis. O Pofke su Marium - kad per daug įžūliai bibliotekoje klausinėjo apie keistus įvykius prieš tris metus. Pamatę, kad šūdas gaunasi, nes niekur nepasistūmėjom, nusprendėm pagaliau ateiti į kasyklą. Mums ten Luisas davė užsipildyti tuščius blankus, kad turėtume priedangą. Kadangi tarp ten atėjusių vienintelė prancūzė buvo Žydrė, tai ji tą ir padarė, bet matyt GM praklausė, nes paskui buvo įsitikinęs, kad mūsų veikėjai vaikštinėja su tuščiais lapais rankoj. Tai va, mes tuos blankus turėjom nunešt pas Merą, kad gautumėm dokumentus, bet anas nebedirbo ir supratom, kad tą padarysim tik rytoj. Pofke su Marium gavo kambarį kavinėj, o mes grįžom į savo viešbutuką. Girdėjau kaip kavinėj prie vyrukų kabinėjosi žandaras už dokumentų nebuvimą ir anie vos išsuko uodegas. O mes dar buvom nuėję į restoranėlį pavalgyt, bet ten apart Nacių karininko ir geraširdės šeiminkės nieko neradom. Po viso šito mažo pavalgymo patraukėm į savo kambarius miegot ir laukt kitos dienos bei tikėtis, kad mums šaus į galvą kokia geniali mintis, nes atrodėm pasimetę ir su didele nežinia ką daryti toliau. Ties tuo ir užbaigėm sesiją. Žodžiu nenuveikėm nieko ir prisirinkom krūvą įtarinėjimų. Niekuo negalim pasitikėt ir niekas mums nepadeda
bijom klaust aplinkinių žmonių, nes prisirinksim dar daugiau įtarinėjimų
nu žodžiu užburtas ratas su dideliu klaustuku - o ką daryti toliau
Nežinau kaip kitiems žaidėjams, bet man tai galva braškėjo belekaip. Pofke dar spirgėjo žaist toliau, bet mačiau kad tiek aš, tiek Žydrė, ir gal ir Marius sėdim nuvargę. Nuvargę nuo nežinojimo ką daryt. Čia Call of Ctulhu, čia žaidžiam pagal scenarijų iš knygos ir čia niekas neveda už rankos. Mažas ir netinkamas žingsnis į šoną gali kainuoti labai brangiai. O iš to kyla baimė ką nors daryti, nes baisiai nesinori prarast veikėjo ir greitai užbaigt žaidimo nacių rankose. Pvz aš turėjau planą gaut sunkvežimį, ir benzinu varomą generatorių - ir taip sukurti radijo ryšį iš automobilio ten įsimetus radiją (nes susisiekus su baze reikia keisti radijo lokaciją 500 m atstumu... o miestelis mažas). Bet supratau kad nei automobilio, nei generatoriaus negausim (kitap kils žiaurus įtarimas ant mūsų galvų). Kita mintis buvo pasinaudoti savo psichologo sugebėjimais ir užhipnotizuoti vieną kitą vokietį, kad padarytų mums naudingų dalykų, bet gerai, kad atsiklausiau GM prieš tai darant ir sužinojau, kad man reikės daug praktikuotis, kad sugebėčiau tą padaryti. Ir paskutinis dalykas - žiauriai sucks, kai aš esu anglas, mokantis vokiškai ir mano pagrindinės stiprybės yra susijusios su kalba - įtikinėjimas, psichologija, istorija, menas... Žodžiu rankutės surištos ir visas žvilgsnis nukreiptas į vokietukus, kurių iš viso mačiau gal 8 visam žaidime.
Linksmos akimirkos buvo, kad žvengėm iš Tomo kapšelio, norėjom sėdėdami kiaulidėj susprogdint mūsų dauną sargą, ar kai aš šokdamas parašiutu tėškiausi į medį ir vos nemiriau. Dar tas daunas buvo visai fun. Ai ir dar buvo labai jėga, kai Pofke užkniso GM su žiniom apie pistoletą ir už tai gavo flashbacką kaip vokiečiai jie puola
Apibendrinant tai žaidimas sunkus. GM stilius toks, kad nesicackina su mūsų nesąmonėm
Už rankos neveda - sugalvok pats ką darysi. Jei nenori greitai mirt - galvok, galvok ir dar pagalvok. Čia nėra taip, kad atėjai ir šaudai ramia sąžine. Mes neiššovėm nė karto, o galvos beveik subyrėjusios. Žiūrėsim kaip seksis kitas sesijas, nes tikrai norisi užbaigt scenarijų ir tada duot galutinį įvertinimą.
Ai ir po to dar sužaidėm Adventurers. Visai jėga žaidimukas, žaidžiasi lengvai ir nevargina. Net sakyčiau atsigavau po Kutuliukų.
