Trumpai apžvelgsime sekmadienio popietės aktualijas. Kaip matosi iš susirašinėjimo, buvau prašęs Povilo atsinešti porą dominamų geimų. Man būna tokie užbangavimai, kartą per metus, kai norisi kažko naują. Prieš kelis metus, tai baigėsi tuo, kad klube išmėginau net 5 naujus geimus iš kurių geriausiai sulindo ko gero Dungeon Twister : Prison, kur kažkaip visai netyčia laimėjau prieš to geimo savininką Maroom. Taigi, kaip ir suplanavo Povilas, susirinkę pradėjom nuo Elder Sign. Kadangi Povkė šeštadienį užgėrė (neoficialiais duomenimis turime informacijos, kad buvo minimum du buteliai tekilos), tai jis klube nepasirodė, taip palikdamas Maroom ant ledo, nors griežtai taip teigti negaliu, nes Maroom mielai prisijungė prie mūsų šaunios kompanijos, kurią be manęs dar sudarė Justas, Povilas ir Žydrūnė. Trupučiuką pamėginau pagelbėti (o gal kaip tik, patrukdyti ) Povilui su Elderio taisyklių aiškinimu ir pradėjom. Išsitraukėm Nyarlathotep padarą. Apie šį žinau nedaug, tik tiek, kad jis, padla, gali keisti pavidalą ir kažkaip susijęs su Nephren - Ka ir kitais Egipto reikalais. Žodžiu, tam polymorfui reikėjo neleisti pabusti. Gavau Bobą Dženkinsą, tokį savimi pasitikinti dabitą salesman'ą su viskio taure išsidrėbusį fotelyje - lyg jam artėjanti pasaulio pabaiga butų tas pats, kas pvz. keliais punktais pakilusi cukraus kaina rinkoje. Bet atžaidinėjau jį tikrai tematiškai - jo "arkliukas" yra common item'ai. Prie tokių yra "Whiskey" , "Food", "Cigarete case" - tuos visus daiktus aš gavau, tad valgiau , gėriau ir rūkiau
BET... aš nesusivėliau nei su vienu task'u, nors kai kurie buvo tikrai nelengvi. Dariau juos, nes taip reikėjo komandai. O va Justas (Povilas dar kartą paminėtų, kad pilu saują druskos ant žaizdos), ko gero vėlėsi beveik kiekvieną kartą, sakau BEVEIK. Nu nesisekė žmogui tie kaulai, nors tu ką.... geriausia buvo pabaigoje, atsivėrė vartai į R'lyeh - povandeninis pasaulis, kuriame įkalintas tūno Kutulu, toks žūtkai sunkus event'as, bet reward'as - net trys Elder ženklai. Tiek, beje, mums ir trūko iki laimėjimo. Pirmu ridenimu išridenau kone idealiai - padariau sunkų taską berods iš 4 skirtingų ženklų vienu metu. Likęs task'as buvo lengvutis, kurį suvarčiau be didesnių problemų - pergalė. Iki pabudimo Nyarlathotepui buvo belikę tik du doom tokenai....
Tada atsidarėme "The Cave" dėžę. Aš, savo papratimu, vėl padėjau/patrukdžiau Povilui paaiškinti taisykles (teisingą atsakymą pasirinks Povilas) ir leidomės į urvus. Prasidėjo tyrinėjimai, fotografavimas, nardymas požeminiuose telkiniuose bei maisto valgymas (paskutinį žingsnį vis pamiršdavo Mariukas). Mudu su Mariuku pasukom tuo pačiu keliu, mėgindami vienas kitą pralenkti. Viskas vyko visai smagiai, buvo visko. Mariukas nutiesia virvę, aš ja pasinaudoju, aš atrandu naują olą, Mariukas įbėgą ir pyst - nufotografuoja visą grožį, taip iš manęs pavogdamas taškus. Bet smagiausia buvo tokia situaciją, kuri pasikartojo net kelis kartus. Eina, eina Maris, kokiu tuneliu ir štai - atranda gražų vandens telkinį. Prisipučia valtelę, pradeda ruošti nardymo įrangą, ketindamas panerti... ir čia tekinas atbėga Ramas ir įsibėgėjęs neria į krištolo skaidrumo vandenį, taip pavogdamas 3 taškus, o Marius taip ir lieka siūbuoti savo valtelėje nuo mano sukeltų bangų.... Kitam požemio gale galėjom stebėti dramą, kaip Žydrė, kuris buvo ant dietos pasirodo ir įsidėjo labai mažai maisto, jo pritrūko ir kelis turnus šliaužė iki bazės, o jos galvoje mušė mintis - "Grikiai !!!". Aplamai, pradžia jai sekėsi sunkiai - traukdavo vis tuščias plyteles. Nors paskui vienam plote aptiko visai nemažai vandens. Vienu momentu netgi su maudynėmis pralenkė mane. Gerai, kad spėjau iš Mariaus eilinį kartą pavogti povandeninį grožį. Povilas buvo fotografavimo meistras ir buvo aišku, kad speleologų laikraščio pirmam puslapy juo nuotrauka tikrai puikuosis. Kas mane neramino, tai tas faktas, kad Žydrė buvo nufotografavusi tiek pat stalaktitų kiek ir aš, o tai abiems reiškė kuklią antrąją vietą. Reikalą išgelbėjo Povilas, pačiomis paskutinėmis plytelėmis šalia manęs atradęs labai dailią kaverną, kurią spėjau nufotografuoti, taip nunešdamas 4 taškus iš Žydrės.
Pradėjom skaičiuoti taškus, ten yra nominacijos už tai, kad kažkas kažko padarė daugiausiai - kaip sakiau, Povilas buvo foto asas, mudu su Žydre dalinomės kuklią antrą vietą dėl nardymo, Marius buvo nusileidęs į didžiausią gylį, o Justas - prasispraudęs pro daugiausiai siaurų tarpeklių (nors dėl paskutinio galiu ir klysti). Na ir žinoma, paskui visi tie asmeniniai pasiekimai. Taškus teko rašyti ant popieriaus, nes mintinai skaičiuoti pasirodė sunkoka. Vos nuo kėdės nenuvirtau, kai viską suskaičiavusi Žydrė sako - "Laimėjo Ramas...." - how come ?? Lyg ir nieko special nedariau - niekur nebuvau nominacijose pirmas (nors net keliose vietose buvau antras). Ta pergalė buvo dar malonesnė, nes ji buvo tikrai netikėta. Lyg nujausdamas, kad šį sekmadienį norėjau jį sužaisti, žaidimas pats pasirinko mane
Dar buvo likę laiko, tai svarstėme ką čia dar nuveikus. Žydrė truputį nekaip jautėsi, tad norėjo kaip jau ir bėgti namo, bet aš, užuot atsinešęs "Desperados" , atsitysiau naują žaidimą "K2". Techniškai iš savęs jis nėra naujas nei išleidimo nei stovio prasme - tiesiog kelias dienas prieš tai, aš jį gavau dovanų. Kaip tai nutiko, aš dar parašysiu penktadieniniame, neklubinių susitikimų reporte. Taigi, kas dar nežino - K2 yra to paties žmogaus produktas, kuris sukūrė ir "The Cave". Tik K2 reikia kopti į kalną. Pasirodo, kaip rašo žaidimo prezentacijoje - K2 yra tikras realus kalnas ir jis pasirodo yra antras pagal dydį po Everesto ! Jo aukštis 8611 metrų. Stebiuosi, kaip apie ta nežinojau.... be to rašo, kad tai vienas iš atšiauriausių galiūnų į kuriuos įkopti labai sunku ir dar niekas, kartoju niekas nėra įkopęs ten žiemos metu. Man pasidarė smalsu ir nutariau pagooglinti. Pasirodo visa tai yra gryniausia tiesa - tas kalnas ne tik antras pagal dydį, bet ir antras pagal nelaimingų atsitikimų skaičių ! Jis eina po Anapurnos kalnagūbrio ir pagal statistika yra apie 300 įkopimų ir 80 mirčių, o tai gaunasi beveik vienas prie keturių. Ir dar yra sakoma, kad palankiau yra kopti į kalną iš Pakistano pusės, nei iš Kinijos pusės, kur sąlygos yra gerokai prastesnės. Tokia galimybė yra žaidime, nes yra dvipusė lenta, viena pusė lengvesnė, kita - sunkesnė. Žaidimo koncepcija sudomino Žydrūnę, tad ji nutarė pamėginti savo jėgas alpinizme.
Kadangi žaidimą gavau prieš kelias dienas, o taisykles spėjau perskaityti tik kartą, dar pats buvau nežaidęs, tai netvirtai jausdamasis mėginau jas paaiškinti. Jos nėra sunkios, bet pradžioje iškilo keli niuansai. Teko lįsti į knygą, bet šį kartą nebuvo gėda tai daryti, nes aplinkybes jau paaiškinau. Bet galiu pasakyti, kad po pirmo raundo, mes viską išsiaiškinom ir tolimesnis kopimas į kalną tapo tikru azartu ir atsivėrė strategijos galimybės. Kadangi jau žinot, kokios atšiaurios sąlygos mūsų laukė, labai svarbu buvo išlaikyti alpinistų (kurių kiekvienas turėjom po du) aklimatizacija. Kalno papėdėje tam sąlygos netgi palankios, nors didžioji dalis naudos vis tik gaunasi kortų pagalba. Kopiant aukščiau jau reikia mąstyti ir strateguoti, kur ir kada statyti palapinę, kurį šlaitą rinktis ir pan. Smagiausias niuansas yra tas, kad ant kiekvieno laukelio gali būti tik tam tikras kiekis alpinistų ir tai priklauso nuo aukščio ir nuo žaidėjų kiekio. Ir aš tą patyriau su kaupu. Į pabaigą visi užsikorėm gan aukštai, aš taikliai dėjau palapinę ir mano du gezai sėdi joje, pasiruošę šturmuoti netoli esančią viršukalnę. Ir staiga, netikėtai iš aukščiau esančio laukelio nusileidžia virve Marius ir užima mano planuojamą vietą. Planuotame laukelyje nebegaliu apsistoti, nes nebeleidžia limitas, jo peršokti irgi negaliu, nes nebeturiu pakankamai movement kortų, tad mano visas planas - šuniui ant uodegos, sėdžiu palapinėje ir šąlu (aklimatizacijos tokenai juda link vieneto). O durniausia tai, kad kaip tik turėjau pradėti pirmas... o dar blogiau, kad kitą turną, pirmo žaidėjo tokeną atiduosiu kairėje sėdinčiam Povilui ir veiksmus atlikinėsiu paskutinis ! Tiesiog super !
Na, bet su vienu iš savo alpinistų viršukalnę pasiekti spėjau. O žaidimo cinkas yra tame, kad pasiekti viršų yra dar ne viskas. Ekspedicija trunka 18 dienų (turnų), tad per tą laiką reikia dar ir išgyventi. Tai tie, kas kopia atsilikę, galiausiai susitinka tuos, kurie jau pasiekę tikslą leidžiasi žemyn, į palankesnės aklimatizacijos zoną. Taigi, užtikrintai laimėjo Povilas, pirmas pasiekęs topą, bei tai padaręs su abiem savo alpinistais. Kai žaidimas baigėsi, jo abu alpinistai spėjo nusileisti beveik iki 6000 metrų aukšti ir ramiai sau, sėdėdami abu palapinėje gėrė kavą... bet Povilas darė labai logiškus ir tikslius sprendimus, tad jo laimėjimas yra netgi labai vertas. Justo asmeninis laimėjimas buvo tas, kad jis pastatė palapinę pačioje viršukalnėje ir ten ir liko, nutarė nesileisti žemyn
Buvo momentų, kai mano ir Žydrės keli alpinistai vos nežuvom nors mes, kaip pirmą partiją, lošėm patį lengviausią įmanoma variantą (lengvoji kalno pusė, vasaros laikas ir papildomi žmogeliukai aukštutiniuose laukeliuose). be to - buvo dar vienas moduliuojamas pakengvinimas - kiekvienas turėjom po "rescue" kortą, kuri naudojama, kai tuoj tuoj turėtų mirti alpinistas, bet vietoj to, jis spėjamas išgelbėti (tematiškai - pakimba ant virvės) kažkur 6000 metrų aukštyje ir jo taškai važiuoja į apačią per 4 pozicijas. Bet tai yra geriau nei mirtis, kuri teduoda tik 1 tašką už žuvusi alpinistą.
Trumpai nuomonė apie išbandytus žaidimus. Visi absoliučiai man patiko ! Elder Sign iki šiol buvau mėginęs tik planšetėje. Gyvai jis žaidžiasi irgi puikiai, tokie faini kauliukai, kai jų rideni visą krūvą, mažučiukai doom tokenai
Tik, čia kaip ir su Eldritch Horror , tiesiog būtinas nors vienas expansionas, nes ko gero porą kartų prasukom common item'ų kaladę, o ir kitos buvo prie pabaigos. Norint didesnio peržaidžiamumo su daugiau žmonių, kai kurie dalykai imtų kartotis. Povilas planavo expandinti šį žaidimą. O šiaip viskas ok, labai patiko.
The Cave patiko netgi even more ! Kažkaip nujaučiau tą geimą dar tada, kada susigundžiau perskaityti taisykles. Pasirodė visai nieko, žiūriu - Povilas turi savo kolekcijoje. Va ir gavau progą išmėginti
Gera komponentų kokybė, puiki ir nestandartinė tema. Pradžioje rodėsi, kad bus sunku susigaudyti taškų sistemoje, t.y. kiek action point'ų kiekvienas veiksmas reikalauja. Bet, tai pasirodė visai lengva, nes viskas yra surašyta ant kiekvieno žaidėjo playmat'o.
Šiame žaidime tiesiogiai kenkti oponentui beveik nėra galimybės, bet yra didelis šansas iš jo vogti trofėjus (ką aš ir dariau su tais povandeniniais nardymais). Yra nemažai planavimo ir taktikos. Kaip antai - aš labai intensyviai naudojau palapinę, kuri leidžia neštis papildomų daiktų. Tai įtakoja tai, kad reikia rečiau grįžti į bazę. Mariukas prie palapinės net neprisilietė, jis darydavo tokias "run and hit" taktikas, kai dažniau grįžti į bazę ir dažniau išeini. Rezultatas - aš laimėjau, bet nuo Mariuko atsiplėšiau TIK 1 tašku. Bet tikiu, kad ir kiti buvo visai netoli pagal taškus. Taip kad, žavesys yra tame, kad tu žaidi ir net nežinai iki paskutinių turnų, kas laimės. Ir čia kažin ar pasiteisins bandymas būti geriausiu bent keliose srityse (kad gautum nominacija už pirmą vietą, kuri verta 8 taškų) - visų pirmą fiziškai tai nepavys, nes daiktai yra riboti, antrą - gerai turėti daug visko (foto, nardymai, sqeezai ir virvės), nes ir už juos gauni nemažai taškų. Manau, vizualizuojasi mintis, kad šį geimą teks ko gero įsigyti
Kopimas į kalnus...realiai, šis geimas nenaujas ir ko gero pats net nebūčiau atkreipęs į jį dėmesio, o tuo labiau - pirkęs. Bet, kaip sako - dovanotam arkliui.... net pačiam buvo keista, kad patiko. Čia jau žymiai labiau galima kenkti varžovui, blokuojant tam tikrus chokepoint'us. Be to azartas čia kitoks. Urve vaikštant - jis didelis, resursų daug, o čia - aukštikalnė tik viena
Plius reikia gerai apgalvoti ar judėsi daug, ar skirsi dėmesio aklimatizacijai. Jei judėsi daug, dar reiks sugalvoti ką daryti su rizikos tokenais. Beje, su tais tokenais - išskaičiau vieną niuansą - mes dažnai nuimdavom aklimatizacijos taškus, tiesiog nuo alpinistų skalės. Taip daryti galima TIK TUOMET, jei tas alpinistas judėjo, arba gavo aklimatizacijos taškų iš kortų. Nemanau, kad mes tos taisyklės laikėmės, nes vakare jau kitom akim dar kartą įdėmiai perskaičiau taisyklės. Reiks į tai atkreipti dėmesį ankstesniuose žaidimuose. O šiaip tai labai gerai, kad yra puikiai moduliuojamas žaidimo sunkumas (dvipusė lenta, žemos/vasaros oras ir tt.). Plius - labai nekantrauju pažiūrėti kas per expansionai yra, kurie yra net du !
Man visai patiko šis sekmadienis, buvo taip ramu ir gera - jokio šurmulio prie gretimų stalų. Man tai patinka... nesakau, kad nepasiilgstu pilnutėlio klubo, bet ta ramybė žaidžiant visus žaidimus su ta pačia 5 žmonių komanda yra gėris...o jei dar ir vieną iš tų geimų netgi sugebi laimeti.... what a man can want more, eh ?
