Dar vienas penktadienis – dar vienas susibėgimas pažaisti ir eilinis reportas. Gerai, kad dabar yra iš eilės jau kelintas penktadienis laisvas, tai ir nešvaistom veltui vakarų. Nors susirenka paskutiniu metu tikrai ne pilnas namas (6 užkietėję geimeriai), bet juk ne kiekybėje yra jėga, ar ne ? Šį kartą susirinko tik būtina mažuma, o tai yra – Povkė, Justas ir Mariukas (Ex). Povkė turėjo reikalų mieste, tai kažkiek vėlavo, bet ne per labai daug. Pirmas atėjo Marius – išsitraukėm Neuroshima. Marius gavo Šokėjus, bet kadangi nebuvo su net rankose laikęs niekada, teko susipažinti su šią įdomia ir nestandartine frakcija. Kol jis gilinosi į niuansus, atėjo Justas ir nutarė prisijungti. Aš gavau Outpost partizanus, o jis – Neodžiunglių augalus ir gyvūnus. Pagal taisykles visada pradeda Šokėjai. Ir čia Marius pateko, kaip čia pasakius, į labai jam nepatogią padėtį. Šokėjai geriausiai atsiskleidžia, kai yra žaidžiama vienas prieš vieną. O čia mes jį pradėjom spausti iš abiejų pusių. Taip sukrito, kad mano ir Justo bazės buvo beveik šalia, pasidėjom gynybinius kovotojus ir vienas kitam praktiškai nieko nedarėm ir dalinai buvom saugūs vienas nuo kito. Iš kitos Justo pusės buvo Mariuko visi trys objektai, tad jie sėkmingai neleido plėstis motherland‘ui. Labai anksti gavau Naikintoją (Anihilator), tai vienas iš baisiausių Outpost‘o unit‘ų, plius – atėjo keli komandosai ir greit į Mariuko Raudonąjį objektą žiūrėjo tiek ugninės galios, kad net pačiam darėsi nejauku (mat mano HQ priduoda papildomą ataką tiems, kas liečiasi, tai vien anihiliatorius darė 4 žalos – beveik pusę reikiamos žalos, kad sunaikinti objektą. Nu ir prabilo ginklai. Mariukui skaudėjo... labai. Objektas, kodiniu pavadinimu „Raudonas“ liko su 1 gyvybės tašku. Po tokių razborkių, nutariau palikti Marių ramybėj ir atsigręžiau į priešininką, kuris dar galėjo parodyti dantis, ar nagus, ar ragus, ar dar kokius nors duriančius, pjaunančius ar plėšiančius įnagius. Čia dar visai netyčia pagelbėjo ir pats Marius. Justas buvo numuštas iki pusės, o Marius patraukė Raudonąjį iš ugnies linijos ir mažumą pagydė. Aš, dėka gero komandavimo ir frakcijos natūralaus paslankumo buvau net neįbrėžtas. Justo nakties šešėliui (Nightshade) pavyko užnuodyti mano HQ ir tai buvo vienintelė žala, kurią gavo mano headquarter‘is. Marius buvo sunaikintas, o Neodžiunglės nuniokotos big time. Aš baigiau su 15 gyvybės taškų iš 20 ir buvau nustebęs, kaip gerai atsilaikė Outpost‘as trijų žaidėjų free-for-all mūšyje. Oh well, that‘s Neuroshima, guys – čia visko nutinka...
Tada atėjo Povkė. Mąstom ką lošti. Jau iš kalbos supratau, kad nelošim smuklių ir daug geimų, o bus vienas, kažkuris iš tų didžiųjų. Jau galvojom, kad imsim WOW, bet Povkė sako – „Gal Descent?“. Taigi, sakau – „jau lošėm aną kart....“ ir tada Justas metė kozirį – „Davai, aš būsiu tamsos valdovas? „, o Povkė dar pagydė laiku ir vietoje – „juk, Ramai, čia unikali galimybė tau sužaisti už herojaus rolę...“ – tai ir nusvėrė svarstykles. Žaidėm 6-tą scenarijų. Jo esmė buvo tokia: nuo vaikystės buvom girdėję apie legendinį Šviesos Kardą (ne, ne apie tą iš Žvaigždžių Karų..), kuris belen kokį šarvą pjauna kaip sviestą. Taip manėm iki tol, kol į rankas nepakliuvo mistinis žemėlapis su galima to kardo buvimo vieta. Kadangi veikti labai nebuvo ką, o bulvės jau buvo nukastos, nutarė keli former herojai pamėginti laimę, nes net jie suprato, kad pardavę tokį kardą juodojoje rinkoje gautų gražaus pinigo, kurį galėtų išleisti „Raudonojo Slibino Smuklėje“. Bet va, ko nežinojo jie (išskyrus mane, nes buvau skaitęs prieš tai tą scenarijų), kad jų ten laukia keli siurprizai. Štai kaip viskas ten buvo...
Prieš traukdami herojus sau kalbam – bus geras, jei išsitrauksim visi, pvz. – vien rangerių party. Povkė traukia herojų – Pilkasis Keras (Grey Kerr) – neapsisprendęs reindžeris, kuris gali apsigalvojęs pakeisti savo action‘ą (čia jo savybė tokia). Neblogas veikėjas, turi daug ištvermės (net 5 lašiukai), pravers ūkyje – tuo labiau, kad normaliam party privalo būti nors vienas rangeris. Mariukas traukia veikėją – Šešėlis Bogranas (Bogran, the Shadow), tas pats reindžeris, kurį Justas turėjo prieš tai buvusiame žygyje. Be natūralių šarvų, tik su 8 gyvybės taškais ir pigus. Praeitą kartą jis mirė daugiausiai, bet jo savybė backstab‘inti padarus, kurie varymo pradžioj jo nematė, daro jį gan patrauklų. Du reindžeriai – hmm... turiu negerą nuojautą. Traukiu veikėją – Isperis (Isper) – reindžeris... visai be natūralių šarvų, bet brangokas (3), turi 12 gyvybės taškų ir neblogas dvi savybės – imunitetą nuodams ir regeneruoją po vieną gyvybės varymo pradžioje. Supraskit mane teisingai, nieko neturiu asmeniško prieš reindžerius – jie yra labai cool ir reikalingi, bet TRYS iš karto ?? No mage, no warriror ?? Justas patenkintas prunkščia į delną. Pradžioje jie būna gan silpnoki, kol negauna gerų ginklų. Ir dar įdomi detalė – tarp mūsų tik Pilkasis Keras buvo tikras reindžeris, mudu su Marium – maišyti. Aš buvau dalinai karys, jis – dalinai magas. Pradžioje įvyko nesusikalbėjimas ir mano mieli bendrakeleiviai iš parduotuvės iškart nupirko abu rankinius arbaletus mane palikdami ant ledo. Teko imti kario rolę būnant reindžeriu tikintis, kad galbūt vėliau gausiu geresnį ginklą, bet Justas nužudė mano tokias svajones, pasakydamas, kad jei ir rasiu vėliau kokį padoresnį svaidomą ginklą - jį pasiims Povkė, nes jam labiau tinka jis, prie tu 3x juodų kaulų. Tai nusipirkau rimtesnius šarvus ir dvirankį kirvį, nors buvo mintis išeit į areną su dviem kardais, kaip kokiam Gannikui. Realiai aš visai neišnaudojau vieno savo skilo, kuris Ranged atakai priduoda 2 free surge. Bet aš turėjau vieną skilą iš kario arsenalo ir jis buvo tikras game breaker‘is. Kalbu apie „Knight“ skillą, kuris deklaravus „battle“ veiksmą leidžia sumokėti du lašus ir pajudėjus per pusė mano judesio taškų, daryti ne dvi , o tris atakas. Tai labai gerai derėjo „Swift“ skillu, kuris priduodavo man +2 judėjimo taškų, tai galėjau su sunkiais šarvais lakstyti kaip bėris. Mariaus vienas iš skilų irgi buvo nesveikas – atlikus Ranged ataką, jis galėjo mokėti irgi du lašus ir daryti papildomą ataką ir taip tol, kol turi lašų. Paskaičiavom, kad esant pilnam, Mariukui išeina padaryti 5 atakas per varymą (čia su buteliuko išgėrimu tarp dviejų battle atakų). Taip pat Mariukas visai smagiai šaudė už kampo, nematydamas priešo su „Crackshot“ gebėjimu. Povkės skilai buvo labiau statiniai, kaip antai “Precision” (kurį jis bandė pertraukti, bet gavo atgal – karma). Šis skillas duoda tai, kad gali šaudyti per kliūtis, monstrus ir saviškius ir jie neužstoja vaizdo. Keletą kartų netgi visai pravertė. Taip pat +1 range ir +1 žalos. Žodžiu, Povkė lašiukų turėjo belen kiek, bet naudojo juos judesiui arba juodiems kaulams. Tokia buvo mūsų sudėtis. Prisišnekėjom, pasirodo...
Sulindom į požemį, o ten paaiškėjo, kad ant kulnų mums lips nenužudomas Amžinasis Sargybinis, kuris turėjo raudono žvėriažmogio statsus, o tai reiškė viena – fakin‘ „command“ abilka. Nu su tuo „nenužudomas“ aš čia aišku, persūdžiau – jį galima nužudyti su tuo velnio Šviesos Kardu, bet jį dar reikia rasti visame šitame sumautame požemyje. Nors ir žinojau žemėlapio išplanavimą, kažkodėl nutarėm pasukti kitu keliu. Kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo netikęs sprendimas. Nes žemėlapis simetriškas, atskirtas vandens kanalu. Ir kaip tik toje kitoje pusėje pasirodo buvo sidabrinės skrynios ir pats kardas Visur gerai, kur mūsų nėra, eh ? Bet tai buvo kiek netikėta Justui, kuris tikėjosi, kad mes kaip tik pulsim į tą pusę, tad su monstrais atsitraukinėjo, blokuodamas koridorių. O mes jį išdūrėm ir ten nėjom. Pradėjom rinkti bronzines skrynias, ten buvo mostly crap‘as išskyrus Greičio Žiedą (Ringo of Quickness), kuris mano nuomone yra toks gėris, kad turėtų būti bent silver item. Žinodami, kad negalim nudobti Sargybinio, mes sparčiai judėjom į priekį, tik prasiskindami kelią, neužmušdami visų monstrų, tad natūralu, kad jų pamažu kaupėsi. Justas sąžiningai kiekvieną varymą jų mielai paspawnindavo Sargybinis kvėpavo mums į nugaras, kai galų gale atbėgom iki tokio kambario, kuris buvo labai panašus į skerdyklą. O kur skerdiena, ten kaip žinote yra ir mėsininkas. Tai buvo didžiulis žmogėdra, raudonas – tiek žaidime nuo kraujo, tiek figūrėle, nes tai buvo undying padaras. Mano kolegos pažiūrėjo į savo kone startinius ginklus ir išstūmė mane į priekį kaip kiečiausią gezą, tipa – tu eik, mol, primušk jį... Kadangi buvau tipa, riteris ir turėjau kietą gebėjimą, tai su tom trim atakom sugebėjau sukapoti beast‘ą taip, kad jis jau nebegalėjo regeneruoti. Paskui radom kažkokią rankeną, kurią patraukus – nuseko vandens kanalas ir tada pamatėm, kad turim krizę. Dabar mes galėjom pasiekti monstrus kitoje pusėje, bet ir jie galėjo pasiekti mus. Problema buvo tame, kad jie net neketino pas mus eiti, jie laukė, apgulę skrynias, auksą, pavienius buteliukus ir kitas gėrybes. Jei Abraomas neina pas kalną, tai kalnas... nu jūs patys žinot. Iškilo moralinė dilema – ar eiti ten kur yra dvi sidabrinės skrynios ir daugybė silpnų monstrų, tokių kaip koboldukai, kurie šią sesiją buvo Justo MVP monstrai, manau jis papasakos plačiau. Tai ten tų silpnų padarų buvo gal 12, o gal ir daugiau, kolegos neleis sumeluoti. Aišku, ne vien koboldai – buvo skeletų, viena šmėkla, beastman‘ai keli, pragaro šunys du ir pan. Kitoje pusėje buvo aukso skrynia ir išsvajotas kardas. Bet ten dailiai laukė ir tokie nusipelnę artistai kaip naga, žmogėdra, pats Sargybinis, keletas vorų, žvėriažmogių kvartetas ir panašūs party people. Įtikinau kolegas eiti ten, kur sidabaras ir silpnesni gyviai. Kadangi jie buvo tiesiog apspitę teleportacijos glifą, tai su mano trimis, Mariuko penkiomis ir Povkės dviem battle atakom išlindę į požemį mes sumažinom populiaciją dviem trečdaliais. Paskui likę aišku davė ir mums parūkyti, bet skrynias atidarėm. Na, po to jau buvo galima atsikvėpti lengviau, nes Povkė gavo svaidomą diską, Mariukas – dvarfų bombikes, aš – dailų dantytą kirvį, kuris gerai karpo šarvą, suprask – „pierce 2“. Taip pat sugebėjau užsimaukšlinti žiauriai kietus ir sunkius šarvus, bet kadangi buvau labai swift, tai ir toliau buvau bėris, bet šarvų reikšme susilyginau su kolegomis. Turiu pasakyt, kad labai intensyviai naudojom buteliukus. Ir tai pasitvirtino. To anksčiau nedarydavom ir aš nesuprantu kodėl. Aš ko gero neišgėriau nei vieno gydomojo gėrimo, maukiau litrais energetiką ir naudojau lašiukus. Prie diržo pastoviai kabaliavo bent 2 buteliai, kaip mes vadinom – „red bulio“. Ir pagal atliktų veiksmų statistiką, tai mes tiesiog abuse‘inom „battle“ veiksmą – nu bet o ką daryti, kai buvom tik trise, o priešų – mėsos kalnai. Tai sakyčiau buvo kokį 70 proc. – battle, 20 proc. – „run“, ir po 5 proc. „ready“ ir „advance“. Va ko labai reikėjo, tai „sweep“ skillo, išlendi pro portalą – vienų smūgiu – chujakt – visiems. Bet su tokiu skilu veikėjas yra tik antrame išplėtime Beje, buvo ten toks vienas nutikimas įdomus. Povkė gavo Rūko Skraistę (Cloak of Mists) – tai yra +1 armor šarvas su savybe, kai gauni žalos, gali berti kaulus ir su kiekvienu tuščiu juodo kauliuko rezultatu anuliuoji po žaizdą. Čia viskas kaip ir gerai buvo, bet iki tol, kol Povkė gavo Šviesos Skydą (Shield of Light), kuris exhaust‘inamas cancel‘ina 3 žalos taškus. Ir tada prasidėjo. Povkė gauna žalos, jis beria kaulus, tikrina kiek gavo/negavo žalos, tada jei mato reikalui esant – pasuka skydą. Šio folkloro esmė buvo ta, kad Justas praktiškai nepramuša Povkės, kuo jis buvo labai nepatenkintas. Nu pagalvokit patys - jei Povkė gauna kokį vieną žalos, jis negalvodamas taupo skydą ir nusiima viena širdutę, jei praeina riebiai – naudoja skydą. Tai va, Justo prašymu paaiškinu tą mechaniką, nes teko paknisti internetą, konkrečios situacijos neradau, bet buvo nemažai paaiškinimų apie skydų naudojimą ar šarvų. Trumpai – Povkė viską darė gerai. Nes pagal taisykles, kai atakuojama ten yra keletas punktų. Praleidžiam visus tuos pirmus, kaip kauliukų bėrimas ir line of sight būtinumas, prieinam prie to, kai tikrinama armor reikšmė, nu tam, kad nuskaičiuoti kiek sugeria žalos šarvas. Pas skraistę yra +1 armor, čia statinė reikšmė – tiek ir numinusuojama. Visa kita žala, pagal 6 punktą : Inflict Wounds – einą į mėsą. Bet tiek skraistės savybė, tiek visų skydų sako, kad galima cancelinti va tas žaizdas, tik skydą tiesiog pasukant, o skraistės atveju – ridenant kauliukus. Ką pirmą naudosi – tavo reikalas. Kadangi mums iki to kažkaip nepavyko susidurt su tokia kombinacija (skraistė + skydas), imu keisti nuomone apie skydus į gerąją pusę
Kaip minėjau anksčiau – mums reikėjo prasilaužti pro tą didžiąją apgultį link kardo ir skrynios. Kadangi jau turėjom kažkiek geležies, tai sulindę į miestą atsigavom ir pasiruošėm kovai. Aplamai ta taktika, kai sulenda visi į miestą, o paskui pro portalą su lašais išlindę viską išbattle‘ina yra gan efektyvi. Nenuostabu, kad mes ją ir naudojom. Pirmas lindau aš – iškart prilipau prie nagos, bet ją one shot‘inau. Tada pasitraukiau nuo portalo ir ėmiausi raudono žmogėdros. Šis ir vėl nesugebėjo regeneruoti – Jutas, panašu, perėmė tą mano nesėkmę, kai per žaidimą iš kokių 5-6 undying monstrų regeneruoja koks nors vienas nususęs skeletas, kuriam ant galvos yra sukrauta triguba žala. Tada iš kaimo atėjo mano kolegos irgi dar prataškė mėsos, ypač raudonus. Čia labai gerai pravertė Povkės precizija – kaldavo per baltus monstrus iškart į raudonus. Nu, nusitvėriau aš tą Šviesos kardą – gražus, gyvatė ir lengvas toks. Kaukiukų beria kone visus (2 geltoni, 2 žali, raudonas, plius juodi). Vienas „surge“ + 10 pierce Tai va dėl ko jis šarvus pjausto kaip popierių... Amžinasis Sargybinis tai pamatęs dėjo į kojas, bet tai kur nuo manęs, tokio swift bėgiko pabėgsi Krito jis, kaip sakoma, nespėjęs „padaryti“ panos. Padėkojo, kad išlaisvinom jį nuo prakeiksmo ir sako – „Čia dar nebaigta varkė, vyrukai...“, sako – dar matai, reiks ir demoną, kuris jį čia įkaliūzino, nubaladoti. Demonų gyvai dar niekas iš mūsų nebuvo matę. Tai va, pasirodo demonai iš savęs yra palyginti bjaurūs padarai. Netgi dabar nežinau, kas yra baisiau – slibinas ar demonas. Mat netgi patys paprasčiausi turi Aura, vadinasi artimoje kovoje, turi prieiti ir iškart apsisvilini. Taip pat jie atrodo baisiai, turi fear savybę, kuri raudoniems demonams yra netgi 2. O šito išvis, pagal scenarijų, kadangi jis buvo pagrindinis badass – fear 3. Paaiškinsiu ką reiškia ta baimė. Atakuojant tokį padarą, tau darosi taip baisu, kad vos susilaikai visko nemetęs ir nepabėgęs – išridenus kauliukus, „power surge“ turi būti ne mažiau nei rodo fear reikšmė. Vadinasi mūsų atveju, reikia išridenti bent 3 žaibukus, kad GALĖTUM, arba geriau tiktų pasakymas – TEIKTUMEISI atakuoti demoną. Blogai yra tai, kad tų žaibukų tu negali naudoti kitam reikalui, jei yra tik tam, kad nugalėtum baimę. Plius, pagal scenarijų demono šarvų reikšmė buvo sukelta iki 6, vadinasi dar reikia ir šarvą prakalti, jau neskaičiuojant, kad mėsos jis turi 13 gyvybės taškų. Gavosi vis tik įdomiai – Mariukas įrodė, kad priridenti tų žaibiukų tikrai įmanoma, nes kelis kartus išbėrė beveik po 5 – 6 žaibelius. Bet paskaičiavo, kad su jo dvarfų petardomis NEĮMANOMA prakirsti demono šarvų. Vienintelė viltis – Šviesos kardas. Jis beria daug kaulų. Bet kad ir kiek mėginau – daugiau dviejų „surge“ nesuridenu. Tiesa, viena kart pavyko išridenti tris, bet mūsų visų nuostabai – kardas tiesiog atšoko nuo demono jam net neįbrėžęs. Demonas nusikvatojo mums į akis. Pasirodo, kad gauti „pierce 10“ reikia... dar vieno žaibuko. Itogo – reikalingi 4 power surge, norint pilnai apeiti šarvą ir bent kiek įkasti bestijai. Iškilo antroji moralinė dilema. Marius su Povkė ėmė valyti aplinkinę šmarą, kurią Justas vis dar iš inercijos spawnino. O aš mečiausi ant boso. Mano taktika buvo paprasta kaip dvi kapeikos: deklaruoju battle, naudoju du lašiukus, kad prieiti prie zarazos, gaunu vieną žalos nuo jo auros, darau tris atakas, tarpe spėdamas dar išgerti energetiko. Jei neišridenu žaibų, naudoju likusius lašus prakaito papildomiems juodiems kauliukams. Ko gero nesakiau, kad buvau dar išmokęs kario training‘o, tai prie vieno natūralaus juodo kaulo bėriau dar papildomą. Nepamirškit, kad buvau vis tik reindžeris, atliekantis kario rolę. Tai per kažkurią ataką, įbrėžiau jam 3 žalos. Tada – į portalą, į kaimą ilsėtis ir užsipirkti dar daugiau energetiko (nepamirškit, kad per kiekvieną varymą regeneruodavau po 1 gyvybės). Taip tesėsi kurį laiką, kol.... baigėsi pinigai Nebebuvo už ką pirkti oranžinio įkraunančio skystimo. Tai išlindau iš portalo, su gerais ketinimais ir mečiausi į paskutinę ataką. Matyt suveikė adrenalinas, todėl pačia pirmą ataką, didžiam kolegų herojų siaubui nepataikiau... antra kryžiuko neturėjo, bet neturėjo ir žaibukų. Tai ėmiau ridenti papildomus juodus kauliukus. Šiaip ne taip pramušė – gavo velnias į kuprą, bet liko su keliais gyvybės taškais ir toliau juokėsi mums į akinius. Tada žiebiau paskutinį kirtį – ko gero išridenau idealiai, nes iškrito kaip tik 4 žaibeliai, o ant kauliukų – ko gero geriausios maksimalios reikšmės. Šviesos kardas įsmigo į demono krutinę ir išlindo per nugarą, kažkur tarp sparnų. Tas užspringo savo juoku, pažiūrėjo į krūtinėje šviečianti reliktą, sprogo juodu dūmų debesiu. Likę pabaisos, pamatę, kad jų viršininkas dėjo dūbą, išsilakstė kas sau. Blogis buvo nugalėtas ir baisu būtų pagalvoti, kad jei nebūtume užvertę to gaivalo, būtume atsidūrę Amžinojo Sargybinio vietoje. Brrr... Vėliau mes grįžom į kaimą, gerai prigėrėm smuklėje, pardavėm kardą už gerą valiutą, bet čia jau kita istorija.
Epilogas. Per du penktadienius įveikti du scenarijai, paskutinis, nematytas – iš pirmo karto. Ginkdie, nenuvertinu Justo, kaip blogio valdovo. Priešingai, su juo smagu žaisti, nes jis viską apskaičiuoja ir numato ir skirtingai, nei aš – daro labai mažai klaidų. Bet jam su kortomis sekėsi kiek prasčiau – į žaidimo pabaigą, pas jį ant stalo tik atsirado „Evil Genius“ galia, kuri leidžia traukti po 3 kortas. Jokių „brilliant commander“, ar visų mėgstamo „DOOM“. Nors, dėl pastarojo neatsiradimo ant stalo kaltas Mariukas. Ji vienu metu netyčia užkliudė overlord kaladę ir nukrito kelios kortos, trečioji nuo viršaus ir buvo Doom Teko permaišyti visą kaladę ir kaip vėliau paaiškėjo, Doom gulėjo beveik apačioj Šiaip paminėsiu, kad Justas labai retai nepataikydavo, nors ir pas mus nebuvo labai daug miss. Pas visus po kelis, nereikšmingus.
Liko 4 base game scenarijai. Kaip matom, jie palaipsniui įdomėja, nes atsiranda įvairių detalių. Nebėra taip, kad tik – nueik ten ir nužudyk tą. Sekantis, 7 scenarijus irgi bus labai geras. Manau, kadangi dabar ant bangos esam, gal ilgai ir netruksim. Povkė, girdėjau viena ausim, užsibook‘ino lyg ir vietą į Overlord‘o kėdę, ar aš girdėjau ne taip, Povke ? Plius, jei tai vyks ne namie, o klube kitam Povilui vieta išlieka užrezervuota.
P.s. Ko gero tą vakarą pasiekėm naktinėjimo rekordą, nes vaikinai išėjo, aš likau sutvarkyti kambario ir susidėti žaidimo į dėžę. Kai viską baigiau, laikrodis rodė netoli puse šešių ryto. Justui ant ryto, apie 10 val. reikėjo pas dantistę, manau jis papasakos, kaip ten jautėsi... iš manęs šiam kartui tiek. Iki kitų kartų.
